Dar daugiau abejonių ir sumaišties įneša vieša informacija apie teisėsaugos nutrauktus tyrimus ar teismų priimtus išteisinamuosius nuosprendžius, tokiu būdu palaikant nuomonę, neva įtakingi ir turtingi asmenys gali išsisukti nuo teisingumo.
Seimas skubos tvarka priėmė baudžiamojo kodekso pataisas, kuriomis padidintos baudos už visas nusikalstamas veikas ir ypač sugriežtinta atsakomybė už korupcinio pobūdžio nusikaltimus.
Darytina prielaida, kad baudžiamojo įstatymo griežtinimu siekiama parodyti, jog padarius sunkų korupcinio pobūdžio nusikaltimą bausmė bus ne tik neišvengiama, bet ir gali būti sietina tik su realiu laisvės atėmimu.
Taigi tikima, kad įkalinimo grėsmė turėtų veikti kaip prevencinė priemonė. Bet ar tikrai tereikia tik sugriežtinti tikėtiną bausmę, kad korupcijos ar finansinių nusikaltimų neliktų? Ar tai apskritai įmanoma?
Juodi baltųjų apykaklių darbeliai
Baltųjų apykaklių nusikaltimai – dar praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje žymaus Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) sociologo, kriminologo Edwino Sutherlando pasiūlytas terminas. Apibūdinimas buvo toks emociškai stiprus, kad išliko iki šių dienų.
Nagrinėdamas socialines grupes ir jų nusikalstamą elgesį E. Sutherlandas vertino tai, kad aukštesnio visuomenės socialinio sluoksnio atstovai neretai daro rafinuotus, sunkiau išaiškinamus ir didelę žalą visuomenei darančius nusikaltimus.
Tokie pastebėjimai padaryti nagrinėjant nusikaltimus, kuriuos įvykdė asmenys, turintys aukštesnį išsilavinimą, savo profesinėje srityje pasiekę daug laimėjimų, dalyvaujantys visuomeninėje veikloje.
Dažniausi ir pavojingiausi baltųjų apykaklių nusikaltimai šiandien – korupcija ir finansinės machinacijos.
Korupcija ir finansinių machinacijų žala
Finansinių aferų žala gali būti apčiuopiama, t. y. iš dalies galime nustatyti, kokias pinigų sumas ar turtą asmenys prarado dėl sukčių veiklos. STT atliktos Korupcijos suvokimo indekso 2016 apžvalgos išvadose teigiama, kad Lietuvoje korupcijos kaina gali siekti net 11,4 proc. BVP arba iki 4,44 mlrd. eurų.
Žvelgiant šiek tiek plačiau – finansinių, korupcinio pobūdžio nusikaltimai daro dar didesnę žalą, nes visuomenė praranda pasitikėjimą sąžininga valstybinės valdžios sprendimų priėmimų ar finansų sistema.
Šio nepasitikėjimo padariniai – ieškoma būdų, kaip apeiti taisykles, siekiant patenkinti tik savo interesus. Tokioje terpėje klesti korupcija, kai už neteisėtą atlygį „reikalai“ tvarkomi greitai, o nukentėję nuo sukčių ir savo santaupas praradę asmenys negali tikėtis susigrąžinti turto.
Lietuvoje kalbant apie baltąsias apykakles pirmiausia matomi baudžiamojon atsakomybėn traukiami politikai ar net politinė organizacija – partija. Nusikalstamai veikiantys asmenys yra ne tik vietos savivaldoje, bet ir nacionaliniu lygiu – parlamente. Vadinamoji Darbo partijos byla parodė, kad teisėsaugos dėmesio neišvengė realią politinę įtaką turintys asmenys, savo sprendimais galėję inicijuoti ir keisti net tuos įstatymus, pagal kuriuos jie buvo traukiami atsakomybėn.
Pastaroji byla gali būti vadinama išskirtine dar ir dėl to, kad pagal šios bylos duomenis, į politinės organizacijos oficialią buhalterinę apskaitą nebuvo įtraukta daugiau nei 7 mln. 37 tūkst. eurų pajamų ir 4 mln. 265 tūkst. eurų išlaidų, susijusių su turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu.
Tokio dydžio neapskaitytų piniginių srautų nustatymas leidžia daryti prielaidą, kad konkuruoti kitoms politinėms partijoms, oficialiai deklaruojančioms visas pajamas ir išlaidas, buvo sudėtinga.
Plačiai žiniasklaidos nušviestas baudžiamasis procesas galėjo priminti ir kitą baudžiamąją bylą, kurioje trys parlamentarai dar 2004 metais buvo įtariami galimai priėmę kyšius – nuo 25 iki 95 tūkst. litų – iš vienos tuometinės įmonių grupės vadovo.
Parlamentas neleido šių asmenų patraukti baudžiamojon atsakomybėn, tačiau parlamentarai atsisakė mandato savo noru. Baudžiamoji byla buvo nutraukta nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamųjų kaltę.
Nors paminėtos bylos baigėsi skirtingai, visuomenei jos neabejotinai leido suabejoti politinės sistemos sąžiningumu, sprendimų priėmimo skaidrumu ir svarbiausia – susilpnino pasitikėjimą savo valstybe. Itin didelių neapskaitytų piniginių lėšų naudojimas tik patvirtino egzistuojant realų šešėlį, iš kurio nėra lengva mokesčių pavidalu „traukti“ pajamas biudžetui.
Dabartiniu metu, neabejotinai įdomiausia baltųjų apykaklių byla yra vadinamosios politinės korupcijos byla, kurioje pranešimai apie įtarimą įteikti ne tik politikams, bet ir politinėms organizacijoms partijoms – Liberalų Sąjūdžiui ir Darbo partijai.
Ar įmanoma bausti visus kaltuosius?
Teisėsauga, atliekanti didelį visuomenės susidomėjimą sukėlusius tyrimus, sulaukia politinio ir viešo spaudimo tai padaryti greitai ir, žinoma, kokybiškai. Vis dėlto sudėtingiems tyrimams reikia laiko ir didelių sąnaudų, tinkamos tyrėjų, prokurorų kvalifikacijos ir mažos kadrų kaitos.
Ar įmanoma ištirti visas korupcines bylas ir nubausti visus kaltuosius? Deja, nemanau. Atsakingi pareigūnai turėtų sąžiningai visuomenę informuoti, kad esant ribotiems teisėsaugos ištekliams neįmanoma ištirti visų nusikaltimų, nors tokia siekiamybė ir yra numatyta įstatyme. Politinė sprendimų priėmimų korupcija yra kur kas pavojingesnė ir svarbesnė nei lokali biurokratinė korupcija leidimų ne(iš)davimo procese.
Pridėtinės vertės mokesčio, Pelno mokesčio, Akcizų slėpimas didelėmis sumomis yra žymiai pavojingesnis valstybės finansų sistemai nei aplaidi, apgaulinga asmens apskaita, jei tai nesusiję su mokesčių slėpimu.
Kylant diskusijoms apie poreikį griežtinti bausmes baltosioms apykaklėms dažnai ignoruojamas faktas, kad bausmė turi būti individualizuota ir adekvati. Bausmė negali būti kerštas, mat perdėtai griežtos bausmės jokio apčiuopiamo poveikio neturi.
Baltųjų apykaklių nusikaltimų istorijoje galime rasti 150 metų laisvės atėmimo bausmę, skirtą JAV finansinio sukčiavimo aferos kūrėjui Bernard L. Madoff (vadinamoji Ponzi schema), tačiau tai daugiau išimtis nei taisyklė. Pasaulio žiniasklaidos susidomėjimo sulaukė ir buvusio automobilių lenktynių Formula 1 (F1) boso Bernie Ecclestone korupcijos byla Vokietijos Federacijoje. Minėtas F1 vadovas buvo kaltinamas sumokėjęs 33 milijonų eurų kyšį vokiečių bankininkui Gerhard Gribkowsky už palankumą sprendžiant konkrečios bendrovės akcijų pardavimą kitai bendrovei, kuri buvo siejama su pačiu F1 bosu.
Byloje patrauktas atsakomybėn bankininkas prisipažino ir teismas jam skyrė 8,5 metų kalėjimo bausmės. Nors kyšio gavėjas buvo nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, kyšio davėjui byla buvo teisme nutraukta. Priežastis labai materiali: tuometinis faktinis F1 bosas sutiko sumokėti 100 milijonų JAV dolerių Bavarų vyriausybei ir 1 milijoną vaikų ligoninei.
Klausite: o kur čia teisingumas? Atsakymas priklausys nuo to, ko tikitės iš teisingumo proceso. Jeigu norite pramogos ir spektaklio, kurio finale pagrindinis veikėjas ilgam laikui ar net visam gyvenimui keliauja į kalėjimą, savo aukoms neatlyginęs jokios žalos, tikriausiai jausitės geriau, nei matant oficialų pranešimą apie baudžiamosios bylos nutraukimą sumokėjus tam tikrą, dažnai – įspūdingą baudą (arba, jeigu tiksliau, kompensaciją) valstybei, taip pat padengiant proceso kaštus.
Kokios galėtų būti išeitys norint racionaliai suderinti valstybės ir privatų interesą brangiame ir daug piniginių išteklių reikalaujančiame baudžiamajame procese? Vienas būdų – sudaryti teisėtas ir objektyviai pateisinamas galimybes siekti savotiško teisinio kompromiso sudėtinguose korupcinių ar finansinių nusikaltimų tyrimuose. Kaltininko (įtariamojo) finansinė atgaila valstybei yra vienas iš galimų variantų sustabdyti ar net nutraukti baudžiamąjį procesą. Tačiau tokia galimybė galėtų egzistuoti tik esant nuoširdžiam pripažinimui klaidos ir besąlygiško bendradarbiavimo su teisėsauga atveju.
Tokio kompromiso galimybė reiškia ne teisingumo „pirkimą“, bet pripažinimą jog ilgi, daug sąnaudų reikalaujantys procesai, kurių rezultatą ne visada galima nuspėti, yra tik priemonė atkurti pažeistą teisingumo pusiausvyrą.