Švytinti, tarsi padebesiuose skrajojanti mama, ant rankų laikanti savo didžiausią džiaugsmą – kūdikį. Toks vaizdas įprastai piešiamas kalbant apie ką tik vaikelio susilaukusias moteris, tačiau portalo LRT.lt pašnekovės atskleidžia, jog realybė kartais ne tokia šviesi. Nemaža dalis naujų mamų susiduria su psichologiniais iššūkiais, o pagalbos, anot pašnekovių, iki šiol nėra pakankamai.
Šiemet jau šeši kūdikiai buvo palikti Lietuvos gydymo įstaigose esančiuose gyvybės langeliuose. Paskutinė mažylė langelyje buvo rasta ankstyvą ketvirtadienio rytą. Kodėl tėvai paliko vaikus – neaišku. Dalį jų galėjo slėgti finansiniai sunkumai, kiti galėjo susidurti su emociniais ir psichologiniais po gimdymo ištinkančiais iššūkiais.
Portalo LRT.lt kalbintos pašnekovės tikina – laikotarpis po gimdymo moterims yra ypač jautrus ir nors kai kurioms mamoms pavyksta išvengti sunkių emocijų, visiškai natūralu, kad daugelis jų patiria vienokių ar kitokių sunkumų.
„Mes turime labai netiksliai suformuluotą vaizdinį, ką reiškia susilaukti vaiko ir kokie gali būti įvairūs scenarijai“, – portalui LRT.lt teigė lytiškumo ugdytoja, Vilniaus universiteto Ugdymo mokslų instituto doktorantė Akvilė Giniotaitė.
Dažniausias sunkumas – pogimdyminė depresija
Vilniaus universiteto (VU) Psichologijos instituto psichologė dr. Eglė Mažulytė-Rašytinė portalui LRT.lt komentavo, kad laikotarpis po gimdymo kiekvienai moteriai yra ypač jautrus. Pasak jos, verta žinoti, jog šiuo metu kylantys patys įvairiausi jausmai, taip pat ir sunkūs, yra normalu.
„Tikrai didesnė dalis pagimdžiusių moterų susiduria su vadinamąja motinystės ar pogimdymine melancholija. Daliai moterų ji perauga į pogimdyminę depresiją, tada jau prireikia pagalbos iš šalies, dažniausiai – psichikos sveikatos specialisto“, – kalbėjo psichologė.
Anot E. Mažulytės-Rašytinės, būtent pogimdyminė depresija yra vienas dažniausiai po gimdymo pasitaikančių psichikos sveikatos sutrikimų. Skirtingų mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad ją patiria apie 13 proc. gimdžiusių moterų. Tačiau, kaip pabrėžė pašnekovė, tai ne vienintelis sunkumas, su kuriuo po gimdymo gali susidurti moterys.
„Visuomenėje mažiau žinomas potrauminio streso sutrikimas po gimdymo. Jis iš tiesų yra retesnis – paplitimas siekia maždaug iki 5 proc. Potrauminių reakcijų gali atsirasti tada, kai moteris savo gimdymą išgyvena kaip trauminę patirtį.
Psichologijoje traumuojančiomis patirtimis paprastai laikome įvykius, kuomet kyla numanoma arba reali grėsmė žmogaus gyvybei, jo kūno integralumui. Gimdymo atveju nebūtinai kalbėtume apie naujagimio žūtį ar sudėtingas komplikacijas. Tai gali būti ir moters išgyventa baimė dėl galimų komplikacijų, taip pat patirta grėsmė jos pačios kūno integralumui, pavyzdžiui, per gimdymą patirtas šiurkštus akušerijos specialisto elgesys“, – aiškino E. Mažulytė-Rašytinė.
Ji pasakojo kartu su Motinystę globojančių iniciatyvų sąjunga kelerius metus iš eilės atliekanti moterų apklausas apie jų gimdymo patirtis. Surinkti 2019–2020 metų duomenys rodo, kad 21 proc. moterų galimai pasireiškė pogimdyminė depresija, o 3 proc. – potrauminio streso sutrikimas po gimdymo. Vertinant apskritai, sunkesnių ar silpnesnių potrauminių reakcijų turėjo iki 20 proc. gimdžiusių moterų.
Kaip atpažinti sunkumus?
Kaip kalbėjo VU psichologė dr. E. Mažulytė-Rašytinė, pogimdyminę depresiją galima atpažinti iš nesibaigiančio intensyvaus liūdesio ir tuštumos jausmo, trunkančio ilgiau nei dvi savaites.
„Kai prarandami interesai ir malonumo jausmas, moteris užsisklendžia savyje ir vengia bendrauti net su pačiais artimiausiais žmonėmis, išgyvena didelį nerimą, gali būti dirgli, susidurti su nemiga ar kaip tik padidėjusiu mieguistumu, energijos, motyvacijos stoka, kaltės jausmu.
Gali kilti įkyrių, gąsdinančių minčių apie baimę pakenkti kūdikiui, jį sužeisti ar susižeisti pačiai, nesidomėjimas, abejingumas kūdikiui ar net mintys apie savižudybę“, – pogimdyminės depresijos požymius vardijo psichologė.
Potrauminio streso sutrikimas po gimdymo, kaip vardijo E. Mažulytė-Rašytinė, pasireiškia vis pasikartojančiais įkyriais, nemaloniais prisiminimais apie gimdymą. Moteris gali sapnuoti košmarus arba net ir nemiegant gali užlieti prisiminimų blyksniai, kai atrodo, kad akimirką traumuojantis gimdymas yra išgyvenamas dar kartą.
„Kartais moterys ima vengti to, kas galėtų priminti gimdymą, pavyzdžiui, medicinos įstaigų, gydytojų ar kitų susijusių žmonių. Potraumines reakcijas lydi padidėjęs emocinis sužadinimas – irzlumas, miego sunkumai, greitos išgąsčio reakcijos ir pan.“, – nurodė psichologė.
Po gimdymo retais atvejais gali pasireikšti ir pogimdyminė psichozė. Pasak E. Mažulytės-Rašytinės, ji pasireiškia iki 0,2 proc. gimdžiusių moterų. Tai labai sunki būklė, ją artimieji gali atpažinti iš neįprasto ar keisto elgesio, pavyzdžiui, kylančių haliucinacijų, kai žmogus mato ar girdi tai, ko nėra ir pan.
„Visais šiais psichikos sutrikimų po gimdymo atvejais reikėtų nedelsti ir kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus – psichologą, psichiatrą“, – pabrėžė E. Mažulytė-Rašytinė.
Trūksta erdvės diskusijoms
Lytiškumo ugdytoja A. Giniotaitė portalo LRT.lt paklausta apie neseniai gimdžiusioms mamoms kylančius sunkumus vardijo, kad dažnai kertine jų priežastimi tampa įsivaizdavimo ir realybės neatitiktis. Anot jos, iki šiol gyvuoja „klaikiai netikslus“ vaizdinys, kokia patirtis yra gimdymas ir kokie įvairūs scenarijai po jo gali nutikti.
„Kaip ir suprantama, kad gimdymas yra sudėtinga patirtis, gali būti net ir trauminė patirtis, kad visokių fiziologinių dalykų yra labai daug. Tie fiziologiniai dalykai yra šiek tiek atspindimi, bet apie tai, kad gali būti sudėtinga psichologiškai suvokti, kas čia ką tik įvyko su manimi, visiškai nekalbama.
Galima akcentuoti mamas, kurios susiduria su pogimdymine depresija ar kitomis nerimo po gimdymo patirtimis, bet tai nereiškia, kad tik tos mamos kenčia, kai susilaukia vaikų“, – komentavo A. Giniotaitė.
Pasak jos, nemaža dalis mamų patiria šoką supratusios, kas su jomis ką tik vyko, kai gimsta pirmas vaikas. Anot VU doktorantės, nepriklausomai nuo to, kiek atsakingai mama ruošėsi tam, kad gims vaikelis, įsivaizdavimas, kaip viskas atrodys, dažnai skiriasi nuo to, su kokia realybe yra susiduriama.
„Tiesiog ta realybė, susilaukus vaiko, pribloškia savo intensyvumu, ji yra visiškai neišdiskutuota, diskusijoms apie tai visuomenėje visiškai nėra erdvės ir didelė dalis mamų nuoširdžiai nustemba supratusios, kiek tai yra sunku“, – kalbėjo lytiškumo ugdytoja.
Anot A. Giniotaitės, padėti pasiruošti tokioms situacijoms galėtų tinkama prevencija. Ji teigė, kad nors šalies mokyklose lytiškumo ir rengimo šeimai programa yra privaloma, tai neretai atliekama fiktyviai arba šlovinant šeimą, teigiant, kad kiekvienam žmogui reikia sukurti šeimą.
„Nėra realistiško kalbėjimo apie tai, kas yra šeima, kokia ji gali būti, kad ji gali būti ir su vaikais, ir be vaikų, kaip ruoštis tam, kad atsiras vaikų, kaip save apmąstyti. Prevencinis būdas būtų sukurti kuo daugiau edukacinių, savirefleksijos, diskusijų erdvių, kur moteris galėtų tiesiog apmąstyti tapsmo mama procesą.
Šiuo metu mūsų kultūra yra tokia, kad mes galvojame, jog visos moterys savaime yra mamos, kad joms viskas savaime aišku, kad tiesiog genuose yra motinystės instinktai ir jos žino, ką daryti su vaiku. Aišku, neretai mamos daug tų dalykų žino, bet turbūt sunkusis dalykas yra suvokti savo besikeičiančią tapatybę“, – portalui LRT.lt kalbėjo A. Giniotaitė.
VU doktorantė kalbėjo, kad devyni nėštumo mėnesiai skirti susiformuoti ne tik kūdikiui, bet ir būsimiems tėvams – tiek mamai, tiek tėčiui, apsiprasti su tuo, kas netrukus jų laukia.
Be to, anot A. Giniotaitės, kone pandeminį lygį yra pasiekusi vadinamoji mamos kaltė (mom guilt). Ji kalbėjo, kad nemaža dalis mamų jau nuo pirmosios vaiko gimimo dienos pradeda jausti kaltę dėl visko, kas susiję su jos vaiku.
„Tai yra susiję su tokiu labai nerealistišku, sudievintu, šventosios atspalvį turinčiu mamos paveikslu mūsų kultūroje. Mums tiesiog atrodo, kad mamos yra neišsenkantis resursas, bet kai sulaukiame vaikų, suvokiame, kad visgi esame išsenkantis resursas, kad darome klaidų, kad nežinome visų teisingų atsakymų, kad tie instinktai nesuveikia, kad reikia daugiau pasiskaityti.
Taip pat suprantame, kad yra daugybė įvairiausių nuomonių, patarimų, bet diena turi tik 24 valandas, o reikia ir apie finansus, ir apie poilsį, ir apie santykius su partneriu, ir apie vaikus, ir apie hobius, ir apie vaikų hobius, ir apie brolių ir seserų santykius mąstyti. Motinystė ir tėvystė yra be galo intensyvios, <...> o kaltės jausmas yra nuolatinis palydovas“, – kalbėjo A. Giniotaitė.
Padėti galima skirtingais būdais
Vis dėlto, anot E. Mažulytės-Rašytinės, svarbu pabrėžti, kad ne tik toms moterims, kurioms jau pasireiškė psichikos sutrikimų, reikalinga pagalba. Jos teigimu, kylantys sudėtingi jausmai lydi daugelį neseniai pagimdžiusių moterų, tad artimiausios aplinkos parama ir palaikymas yra labai svarbūs.
„Kartu būtina atkreipti dėmesį į individualius kiekvienos moters poreikius. Pavyzdžiui, vienai moteriai gali labai padėti pasiūlymas prižiūrėti naujagimį, kad ji galėtų valandėlę pati pamiegoti, ramiai nusiprausti po dušu ar kitaip pasirūpinti savo fiziologiniais poreikiais.
O kitai moteriai pasiūlymas kad ir trumpam laikui atsiskirti nuo savo naujagimio gali kelti daug nerimo. Tada verčiau siūlyti pagalbą namų ruošoje, pagaminti maisto, kad moteris savo rūpestį ramiai galėtų sutelkti į naujagimį, nesirūpindama jokiais kitais pašaliniais dalykais“, – kalbėjo psichologė.
Pasak E. Mažulytės-Rašytinės, universalaus recepto nėra, tačiau daugeliui moterų svarbu rasti kitų žmonių, dažnai – mamų su panašia patirtimi, su kuriomis jos galėtų dalytis savo patiriamais sunkumais, patirti bendrystės jausmą.
Kaip teigė pašnekovė, paradoksalu tai, kad mama, beveik niekuomet nebūdama viena, tai yra nuolatos leisdama laiką su vaiku, gali jaustis labai vieniša. Tad svarbu jautrų dėmesį rodyti ne tik kūdikiui, bet ir mamai.
„Mano anksčiau minėtos Motinystę globojančių iniciatyvų sąjungos vykdytų apklausų rezultatai taip pat rodo, kad moterų psichologinė savijauta po gimdymo yra reikšmingai susijusi su subjektyvia savo gimdymo patirtimi. Dažnai moterims prireikia atrasti erdvę galėti atvirai kalbėtis apie savo gimdymo išgyvenimus, būti išgirstoms be smerkimo ar vertinimų.
Džiaugiuosi, kad Lietuvoje vis daugėja iniciatyvų, šviečiančių visuomenę apie sunkumus, su kuriais gali susidurti moterys po gimdymo, pavyzdžiui, yra toks projektas „Mama mums rūpi“. Vis dėlto didesnio dėmesio mamų psichikos sveikatai vis dar trūksta“, – kalbėjo E. Mažulytė-Rašytinė.
Pasak jos, sveikatos priežiūros sistemoje skiriamas gana intensyvus dėmesys kūdikiui visus jo pirmuosius gyvenimo metus – kas mėnesį ar net dažniau atliekamos sveikatos apžiūros, skiepai ir pan.
„O štai pagimdžiusiai moteriai numatytas vienas vienintelis vizitas pas gydytoją ginekologą praėjus 6–8 savaitėms po gimdymo“, – portalui LRT.lt kalbėjo VU Psichologijos instituto psichologė dr. E. Mažulytė-Rašytinė.
A. Giniotaitės teigimu, kai kurioms moterims motinystė į buvusį gyvenimą integruojasi gana paprastai, tačiau kai kurioms gali prireikti net kelerių metų, kad jos galėtų nekrūpčioti nuo žodžio „mama“ ir atsakyti į daugybę sau iškilusių klausimų.
„Gilių, nevienprasmiškų, aiškių atsakymų neturinčių klausimų yra daugybė. Kaip geriausia padėti mamoms? Sudaryti erdves, kur jos gali diskutuoti be smerkimo, be spraudimo į rėmus, kvestionavimo, ar tu iš tikrųjų gera mama, ir padėti apmąstyti šią situaciją, šią būseną, kuri tęsiasi visą gyvenimą.
Ir klausti klausimų, domėtis istorijomis, klausyti istorijų, labai daug moterų mėgsta pasakoti apie tuos dalykus, bet kartu gėdijasi apie juos pasakoti“, – portalui LRT.lt vardijo lytiškumo ugdytoja.
