Ugdymas antropoceno epochoje: ko galime išmokti iš jaunų klimato aktyvistų patirčių?

Dr. Sandra Kairė yra Vilniaus universiteto Ugdymo mokslų instituto darbuotoja.

Be kita ko, antropoceno epocha skatina mąstyti apie ateities mokyklą ir mokytojus, užtikrinsiančius besimokančiųjų, kurie ne tik gyvens, bet ir turės išgyventi galimoje krizių, netikėtumų ir neužtikrintumo epochoje, poreikius. Tarptautinės organizacijos (EBPO, UNESCO) pripažįsta, kad mokytojai ir toliau bus vieni svarbiausių veikėjų, kurie prisiims atsakomybę už save, besimokančiuosius bei planetos ateitį.

Ugdymas antropoceno epochoje ir ateities mokytojai

Gyvenimas antropocene reiškia, kad žemėje vykstantys gamtiniai ir geologiniai procesai yra antropogeniniai, t. y. sąlygoti žmonijos veiklos, tokios kaip žemės ūkis, masinis miškų kirtimas, branduolinė tarša ir kita. Todėl ugdymo filosofai ir teoretikai pripažįsta, kad tokie žmonijos veiklos nulemti reiškiniai kaip klimato kaita, migracija ar masinis bioįvairovės nykimas neišvengiamai pakeis ir ugdymo praktikas.

Antropoceno epochoje, be to, pradedamas kvestionuoti ir antropocentrizmas, pabrėžiantis žmogaus kaip rūšies išskirtinumą iš kitų rūšių ir skatinantis permąstyti žmogaus prigimtį, jo santykį tiek su gamta, tiek su technologijomis. Antropocene besimokantys ir gyvenantys asmenys bei jų santykis su gamta ir su technologijomis tampa centrine švietimo ateities dalimi. Tai ugdymo praktikams suteikia galimybę kritiškai pažvelgti į humanistinę perspektyvą, jos galimybes ir taikyti kitas prieigas, tokias kaip posthumanizmas, ir sykiu galvoti apie kitokį atsakomybių prisiėmimą.

Taigi, atsižvelgiant į minėtus pokyčius, svarbu rengti skirtingų mokomųjų dalykų pedagogus taip, kad jie suprastų antropoceno procesus, užtikrintų ugdymo prieigų tarpdiscipliniškumą ir inovatyviai taikytų šiuolaikinius metodus, kurie būtų nukreipti ir į besimokančiuosius, ir į planetos ateitį.   

Lietuvoje šiuo metu atnaujinamas ugdymo turinys gali tapti galimybe mokytojams reaguoti į antropoceno epochos iššūkius, nes 30 procentų mokomojo dalyko turinio bus pasirenkama paties mokytojo. Žinoma, galimybė rinktis turinį švietimo bendruomenėje skatina aktyvias diskusijas, pavyzdžiui, kaip tai atrodys realybėje, ar švietimo bendruomenės tai matys kaip galimybę pokyčiams mokymo ir mokymosi praktikoje?

Antropoceno vaikai kaip formaliojo ugdymo dabartis

Australų mokslininkės, planetos gerovės ir žmogaus mokymosi programos iniciatorės profesorės Margaret Somerville pasiūlyta antropoceno vaikų koncepcija praplečia mūsų supratimą, kas šios epochos akivaizdoje yra vaikai, kas jiems svarbu mokantis švietimo įstaigose. Antropoceno vaikai mato save kaip augančius „byrančio“ pasaulio šešėlyje ir jaučia, kad pasaulis aplink juos pamažu žlunga. Kaip teigia M. Somerville, šį žlugimą vaikai išgyvena per įtampas tarp vis greičiau judančio pasaulio, kurį žmogui darosi vis sunkiau suvaldyti, jausdami nepakankamą žmonių atsakomybę ateities kartoms.

Kaip rodo atlikti tyrimai, antropocene gyvenantys vaikai intensyviai išgyvena skirtingas netektis: gamtos, masinio rūšių nykimo, kontrolės jausmo, jų pačių ateities, todėl jaučia daug baimių. Dabar per mažai domimasi tuo, kaip šių vaikų išgyvenimai yra susiję su jų kasdieniu pasauliu ir jame vykstančiais pokyčiais, kuriuos jie pastebi. Jų kasdienybė kupina emocinių išgyvenimų kompleksiškumo ir intensyvumo – nerimo, frustracijos, sukrėtimų, sielvarto, kaltės ir vilties – bei mokymosi gyventi su klimato krizės sąlygojamais pokyčiais.

Ar galime antropoceno vaikus laikyti kitokiais? 2021 m. UNICEF pirmąkart pristatytas vaikų klimato rizikos indeksas parodė, kad globaliu mastu šiuo metu kiekvienas vaikas pasaulyje patiria bent vieną klimato krizės padarinį (karščio bangų, potvynių, oro taršos, sausros), o beveik pusė visų vaikų gyvena šalyse, kuriose klimato krizė yra ypač pavojinga. Remdamasi gautais duomenimis, UNICEF konstatuoja, kad „klimato krizė kuria vaikų teisių krizę. Ji kuria vandens krizę, sveikatos krizę, švietimo krizę, apsaugos krizę ir [vaikų – S. K.] dalyvavimo krizę. Ji yra tiesioginė grėsmė išlikti vaikams“ (UNICEF, 2021, p. 9). Taigi antropoceno vaikai ir jų ugdymas – tai ne tik mokyklų ateitis, bet – dabartis.

Todėl nenuostabu, kad pastaruoju metu antropoceno vaikai tampa vis labiau matomi ir girdimi. Ryškiausias to pavyzdys – klimato kaitos aktyvizmo judėjimai ir į juos įsitraukę mokyklinio amžiaus vaikai. Pastebima, kad klimato aktyvizmo veiklas inicijuoja būtent mokyklinio amžiaus vaikai. Vienas žymiausių atvejų – 2018 metais pradėtas penkiolikametės švedų mokinės Gretos Thunberg trijų savaičių solo protesto akcija priešais Švedijos parlamentą, kuri išaugo į globalų „Fridays for Future“ („Penktadieniai už ateitį“) klimato aktyvizmo judėjimą. Vilniaus universiteto Ugdymo mokslų instituto podoktorantūros stažuotės metu 2020–2022 m. trijose šalyse (Lietuvoje, Austrijoje, Vokietijoje) atliktas mokslinis tyrimas orientavosi į 22 aktyviai į klimato aktyvizmo veiklas įsitraukusius jaunuolius, o gauti rezultatai atskleidė besikeičiantį jų santykį su formaliojo ugdymo praktikomis.

Besikeičiantis antropoceno vaikų santykis su ugdymu

Trijose šalyse atliktas tyrimas parodė prieštaringą jaunų klimato aktyvistų santykį su esamomis formaliojo ugdymo praktikomis. Jų santykis su formaliuoju ugdymu balansuoja tarp supratimo, kad jie turi pareigą lankyti mokyklą, ir nuolatinių jaunuolių abejonių, nepasitikėjimo bei nusivylimo tuo, ko ir kaip jie mokosi mokyklose. Tyrimas taip pat parodė, kad jaunuoliai išgyvena įtampas su kitais švietimo dalyviais, pavyzdžiui, mokyklų administracija ar mokytojais.

„Pradėjau daug skeptiškiau žvelgti į tai, kokios žinios perduodamos mokykloje… ir dar pradėjau mokytis pati to, kas man rūpi.“ (Liepa, Lietuva) (Visose ištraukose, remiantis anonimiškumo principo užtikrinimu, vartojami jaunuolių pseudonimai.) „Yra mokytojai, kurie domisi klimato krize ir nori padėti, su kuriais galiu pasikalbėti apie tai, kas man rūpi. Bet yra mokytojų, su kuriais apie tai negalėčiau kalbėti. Ne visada mokykloje jaučiuosi saugi…“ (Paulė, Lietuva) „Jaučiau aiškų spaudimą iš mokyklos direktoriaus. Jis man pasakė tokią sąlygą – jei eisime protestuoti po pamokų, mūsų grupė mokykloje negaus finansavimo gimtamoksliniams projektams.“ (Emma, Austrija).

Tai tik kelios ištraukos iš interviu su jaunais klimato aktyvistais, rodančios sudėtingą santykį su kasdienėmis jų mokymo(si) praktikomis ir mokytojais. Taigi mokytojų vaidmuo klimato kaitos aktyvistams yra labai svarbus. Ypač tais atvejais, kai būtent mokytojas (-a) tampa tuo asmeniu, kuris padeda suprasti klimato krizės reiškinį ir išgyventi sudėtingas emocines būsenas, tokias kaip dėl klimato kaitos kylantį nerimą. Tai tik patvirtina, kad mokytojų vaidmuo antropoceno epochoje bus vienas esminių.

Tyrimas taip pat parodė, kad esamų formaliojo ugdymo praktikų kvestionavimas yra susijęs su jaunuolių nusivylimu, jog mokymo turinys neatitinka jų gyvenamos realybės, o tai gali lemti besimokančiojo santykio su ugdymo procesu fragmentaciją.

Svarbu pastebėti, kad abejojimas esamomis praktikomis ne tik susijęs su jaunuolių esamomis mokymosi patirtimis, bet ir skirtas apmąstyti visą formaliojo švietimo sistemą. Antai „Zero Hour“ klimato judėjimo aktyvistė James Margolin savo knygoje „Jaunimo galia: tavo balsas ir kaip jį panaudoti“ (Youth to power: your voice and how to use it, 2020) jau pirmuose puslapiuose kritikuoja tai, ko vaikai yra mokomi nuo pat mažų dienų:

„Nuo pat pirmų akimirkų vaikų darželyje mums sakoma: būk tylus, pakelk ranką, jei nori kalbėti, klausyk autoriteto, nuleisk galvą ir dirbk, neabejok tuo, kas tau sakoma. Įsimink informaciją ir atkartok ją popieriaus lape. Mums sakoma: jei laikysiesi taisyklių, tavęs laukia saugus ir aiškus kelias: gauk gerus pažymius ir tu būsi sėkmingas (-a). Sunkiai mokykis šviesiai ateičiai.

Bet kas nutiks, jei nebus ateities, dėl kurios mes mokomės? Kas bus, jei, tarkime, mūsų karta bus palikta tokioje planetoje, kurioje greitu metu dėl klimato krizės nebus įmanoma žmonijai išgyventi? Tas saugus ir aiškus kelias sekti mokyklos sistemos žingsniais šviesiai ir sėkmingai ateičiai neveikia klimato kaitos apvytame pasaulyje, kuriame mes negarantuoti rytojumi. Ir, deja, išmoktas įsiminimas, dalykų studijavimas ir taisyklių paisymas, ką tikrai žinome, nepadės mums save apsaugoti.“

Taigi neatsižvelgdama į antropoceno vaikų poreikius formaliojo ugdymo sistema ir joje veikiantys mokytojai ilgalaikėje perspektyvoje neišvengs didėjančios besimokančiojo santykio su ugdymo praktikomis fragmentacijos, santykio tarp mokytojo ir mokinių mažėjimo ar netgi galimo sąmoningo ankstyvesnio jauno žmogaus iškritimo iš formaliojo švietimo sistemos.

Mokymasis klimato kaitos judėjimuose kompensuoja tai, ko trūksta švietimo įstaigose

Tyrimas atskleidė, kad vaikų ir jaunuolių inicijuojami klimato aktyvizmo judėjimai ir juose atliekamos veiklos kuria naujas mokymosi galimybes, kurios kompensuoja tai, ko jauniems žmonėms trūksta mokyklose. Nuostabą kelia tai, kad į klimato aktyvizmo veiklas įsitraukę jaunuoliai teigia pagaliau suprantantys, kas iš tiesų yra mokymasis, todėl gali skirti daug laiko mokytis to, „kas svarbu čia ir dabar man, ir planetai“.

Jaunuoliai tvirtina, kad kiekvienas žingsnis klimato kaitos judėjimuose yra unikali mokymosi patirtis, kurios niekada nebuvo patyrę mokyklose: „Pagaliau pradėjau suvokti, kaip veikia ekonomika, kaip veikia politika.“ Bendruomene besiremiantis mokymasis, patirtinis ir kontekstinis mokymasis, savikryptis mokymasis tampa kasdiene veikimo klimato kaitos judėjimuose dalimi. Be to, klimato kaitos judėjimas jaunuoliams tampa svarbia terpe, kurioje jie gali mažinti dėl klimato krizės išgyvenamą nerimą, jausti socialinį palaikymą: „Jaučiuosi dalimi kažko didesnio ir tuo pačiu jaučiuosi ne viena…“

Klimato aktyvizmo judėjimuose jaunuolių mokymasis pasižymi jų pačių inicijuojamų kūrybinių ir meninių praktikų gausa (plakatai, lipdukai, dainos, šūkiai, šokiai ir kita) protestų metu, sakant kalbas, bendraujant su politikais ir argumentuojant, kodėl būtina siekti klimato teisingumo. Jaunuoliai dalijasi konkrečiomis kūrybinių praktikų patirtimis, kurios tiesiogiai stiprina jų lyderystės, komunikacijos, bendradarbiavimo bei darbo komandoje kompetencijas ir kurios, anot jaunuolių, yra beveik neugdomos mokyklose.

Interviu metu patys jaunuoliai kėlė klausimus: kodėl aktyvizmo veiklos negali ateiti į mokyklas? Kodėl mokyklose beveik nėra mokinių iniciatyva atsirandančių kūrybinių ir meninių praktikų? Galiausiai tyrimo metu jaunuoliai reflektavo ir tai, kad buvimas ir mokymasis klimato aktyvizmo judėjimuose skatina jaunuolių sąmoningumą žmogaus ir gamtos santykio atžvilgiu. O dėl klimato aktyvizmo veiklų jaunuoliai pastebi, kaip gamta yra eliminuojama iš ugdymo turinio: „Žinote, per visus dvylika metų mokykloje išmokau tik to, kad bitės yra svarbūs gyvūnai žmonių egzistavimui ir turime joms rūpintis. Bet kaip dėl kitų gyvūnų? Mokomės apie juos kaip apie objektus, kuriuos vartojame tam, kad gyventume. Bet ar negali būti kitaip?“ (Eva, Vokietija)

Atliktas tyrimas parodė, kad svarbu tęsti mokslinę diskusiją apie ugdymą antropoceno epochoje ir parodyti ugdymo problematiką žvelgiant iš vaiko kaip besimokančio asmens perspektyvos. Tad šiuo metu kaip niekad svarbu atsakyti į klausimą, ar šioje geologinėje epochoje drįsime keisti švietimo sistemą, egzistuojančias ugdymo praktikas, požiūrį į antropoceno vaiką kaip besimokantį asmenį, į jo / jos balsą ir santykį su gamta, gyvūnais, augalais? Norėtųsi, kad Lietuvos kontekste išdrįstume atsakyti: „Taip“; norėtųsi, kad mokytojai jaustųsi pasiruošę ugdymo turinį nukreipti į antropoceno epochoje kylančius iššūkius; galų gale norėtųsi, kad vaikai būtų skatinami mokytis to, kas jiems yra svarbu ir aktualu.

Projektas bendrai finansuotas iš Europos socialinio fondo lėšų (projekto Nr. 09.3.3-LMT-K-712-19-0162) pagal dotacijos sutartį su Lietuvos mokslo taryba (LMTLT).