Konfliktiški vaikų ir tėvų santykiai – viena skaudžiausių vienišumą sukeliančių problemų

Lietuvoje egzistuoja daugiau nei trigubas vienišumo atotrūkis tarp 50–64 ir 65 metų bei vyresnių žmonių grupių. Pagal šį rodiklį Europos Sąjungoje (ES) Lietuvą lenkia tik Rumunija, Graikija ir Latvija. Mažiausiu vienišumo lygiu tarp vyresnio ir senyvo amžiaus gyventojų ES pasižymi danai, austrai ir suomiai.

„Viena skaudžiausių vienišumą sukeliančių problemų – konfliktiški vaikų ir tėvų santykiai. Nemanau, kad susvetimėjimą ir konfliktus tarp artimųjų galima būtų aiškinti tiesiog kartų konfliktu. Mano manymu, daug svarbiau būtų kalbėti apie bendrą šeimos tradicijų ir kultūros stoką, silpnus šeiminius ryšius, jų nuvertėjimą ir nuvertinimą, iškeliant kitus, šiuo metu populiaresnius, prioritetus nei glaudūs santykiai su šeimos nariais, savitarpio pagalba bei pagarba“, – sako psichologė psichoterapeutė, knygų autorė LINA VĖŽELIENĖ-DIRMOTĖ.

Paklausta, kuo vienišumas skiriasi nuo vienatvės, psichologė teigia, kad vienatvės poreikis, gebėjimas būti vienam priskiriamas prie žmogaus brandos požymių.

„Vienatvė, kaip sąmoningas žmogaus pasirinkimas, net jei ir nulemtas tam tikrų aplinkybių, ne sukelia negatyvių išgyvenimų, o suteikia žmogui daugiau laisvės ir erdvės pabūti su savimi, pailsėti, ramiai apmąstyti jam svarbius dalykus ar netgi nuveikti ką nors, ko būnant draugijoje daryti nebūtų galimybės. Pavyzdžiui, ką nors studijuoti, kurti, tyrinėti, kontempliuoti, melstis.

Vienatvė susijusi su laisvu pasirinkimu. Žmogus gali būti vienas, bet gali ir nebūti, panorėjęs jis gali rinktis draugiją, bendravimą. Vienišas žmogus jaučiasi taip, lyg tokio pasirinkimo neturėtų. Vienišumas dažnai suvokiamas kaip lemtis, duotybė, kurios nebeįmanoma pakeisti, jo išgyvenimą lydi gan nemalonūs jausmai“, – sako L. Vėželienė-Dirmotė.

Pasak psichologės, vienišas žmogus jaučiasi apleistas, niekam nereikalingas, pamirštas. „Dažnai jis išgyvena didesnį nesaugumo jausmą vien tik dėl to, kad neturi artimų žmonių, į kuriuos galėtų kreiptis prireikus emocinės ar fizinės pagalbos. Vienišumas taip pat priskiriamas prie stiprių rizikos veiksnių, kalbant apie fizinės ir psichinės sveikatos prevenciją. Vienišumas mažina pasitenkinimą gyvenimu, būdamas vienišas žmogus jaučiasi nelaimingas“, – tvirtina L. Vėželienė-Dirmotė.

Vienišumo temą tirianti Vilniaus universiteto mokslininkė doc. Jekaterina Navickė atkreipia dėmesį, kad, palygti su Rytų ir Pietų Europos šalimis, vienišumo jausmas yra mažiau paplitęs Skandinavijos ir Vakarų Europos šalyse.

„Jose kur kas labiau išvystytos socialinės, susisiekimo, kultūrinės ir sveikatos paslaugos, daug geresnė vyresnio amžiaus žmonių materialinė padėtis ir pajamų apsauga“, – teigia J. Navickė. Ji pastebi, kad moterys dažniau jaučiasi vienišos negu vyrai – jos gyvena ilgiau. Vienišumą labiau sumažina gyvenimas su partneriu nei su suaugusiais vaikais.

Lietuvoje fiksuojami vieni mažiausių anūkų priežiūros rodiklių visoje ES, ypač 65 metų ir vyresnių asmenų grupėje. Lietuvą čia lenkia tik Bulgarija. Tai gali lemti ne tik kultūros, atstumų, mokamų vaikų priežiūros atostogų trukmės ir paslaugų prieinamumo, bet ir sveikatos skirtumai. Daugiausia prie anūkų priežiūros prisideda Liuksemburgo, Švedijos ir Nyderlandų seneliai. Tačiau senelių geranoriška pagalba turėtų būti savanoriškas pasirinkimas, o ne prievolė, skirta užkaišyti vaikų priežiūros paslaugų prieinamumo spragas.

Lietuvoje žemiau skurdo rizikos ribos 2021 m. gyveno beveik 40 proc. pensinio amžiaus asmenų ir beveik kas antras vienišas. Prasta sveikata ir skurdas riboja Lietuvos vyresnio amžiaus žmonių galimybes bendrauti, mažina jų aktyvumą, didina socialinę vyresnių žmonių atskirtį ir vienišumo jausmą.

Vienišumą didina ir faktas, kad Lietuva pagal vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo būdą yra tarp žemesnio aktyvumo šalių. Aktyvus gyvenimo būdas – savanorystė arba kita labdaringa veikla, dalyvavimas mokymuose, sportinėje veikloje, narystė socialiniuose ar kitokiuose klubuose, visuomeninėse, bendruomenės ar politinėse organizacijose, knygų, žurnalų ar laikraščių skaitymas ir pan.

Tyrimų apžvalga rodo, kad dirbantys priešpensinio ir pensinio amžiaus žmonės pasižymi geresne būkle, fizine bei psichine sveikata tais atvejais, kai darbo vieta yra kokybiška.

Partnerio praradimas dėl mirties ar skyrybų, pajamų sumažėjimas ir sveikatos pablogėjimas dar labiau stiprina vienišumą. Tyrimai Olandijoje parodė, kad vienišumas šiai šaliai gali kainuoti apie 450 milijonų eurų dėl dažnesnių vizitų pas gydytojus, psichikos sveikatos specialistus ir išlaidų medikamentams. Vienišumas taip pat skatina rūkymą, alkoholinių gėrimų vartojimą, kitą žalingą elgseną.

Didžioji Britanija jau prieš kelerius metus atkreipė dėmesį į vienišumo keliamas problemas žmonių sveikatai, jų socialinei gerovei bei finansams ir paskyrė ministrę dorotis su šiais iššūkiais.

Doc. J. Navickė teigia, kad Lietuvoje turėtume siekti geresnės vyresnio amžiaus žmonių sveikatos ir pajamų apsaugos, didesnio viešųjų paslaugų prieinamumo, sudaryti palankesnes sąlygas jiems įsitraukti į įvairias nedarbines ir darbines veiklas.

Tačiau daug kas priklauso ir nuo šeimos bei pačių senjorų motyvacijos. „Prevencinis šeimos vertybių puoselėjimas, gražūs pagarbių santykių pavyzdžiai galbūt galėtų įkvėpti, jeigu jau ne šią kartą, tai bent kitas kartas nepalikti savo tėvų ar senelių likimo valiai, – pažymi L. Vėželienė-Dirmotė. – Ir, aišku, prie vienišumo problemų sprendimo gali prisidėti patys vienišieji. Jei pavyktų nevertinti savo situacijos kaip lemties, kurią tiesiog reikia iškęsti, vieniši žmonės patys galėtų rasti įvairiausių sprendimų, efektyviai mažinančių vienišumą.

Lietuvoje veikia ne viena iniciatyva, organizuojanti užimtumo renginius vyresnio amžiaus žmonėms, dirba daug labdaros organizacijų ir savanorių, kurie teikia emocinę ir ne tik emocinę paramą, dažnoje parapijoje organizuojami įvairūs renginiai tikintiesiems, kuriuose galima dalyvauti.

O kur dar muziejai, kino teatrai, ekskursijos? Gyvūnų globa, savanoriškos veiklos? Nusprendus, kad vienišumas nėra kryžius, kurį dabar reikės vilkti iki gyvos galvos, tikrai galima rasti kuo užsiimti ir suburti aplink save savą būrį žmonių, su kuriais malonu bendrauti. Jei žmogaus nelanko vaikai, jei jį pamiršo anūkai, tai dar nereiškia, kad daugiau žemėje žmonių nėra. Yra!“

Europos sveikatos, senėjimo ir išėjimo į pensiją tyrimas (angl. Survey on Health, Aging and Retirement in Europe – SHARE) yra tęstinis vyresnio amžiaus žmonių (50+ metų) tyrimas, prasidėjęs 2004 m., apklausiant juos kas dveji metai, vykdomas 27 Europos šalyse ir Izraelyje.

Tyrimo metu įvertinama tiriamųjų fizinė ir psichikos sveikata, ekonominis ir socialinis užimtumas, pajamos, turtas, laiko paskirstymas įvairioms veikloms, pasitenkinimas gyvenimu ir kitos gyvenimo sritys. Tyrimo rezultatai skirti ne tik moksliniams tyrimams, bet ir siekiant suprasti politinių sprendimų poveikį, priimti geriausius sprendimus ateityje.

Vilniaus universiteto mokslininkai doc. Jekaterina Navickė, stud. Žeimantė Straševičiūtė, dokt. Ignas Brazauskas, doc. Irma Budginaitė-Mačkinė, remdamiesi SHARE duomenimis, praveria 140 tūkstančių 50-ies ir vyresnių metų amžiaus žmonių duris Lietuvoje bei Europos Sąjungoje ir apklausdami juos padeda geriau suprasti vienišumo epidemijos veiksnius, poveikį ir priemones jai įveikti.