Istoriškai Lietuvoje streikai nedažni – kai kuriais metais streikų nebuvo visai, streikuoja dažniausiai valstybinių įmonių darbuotojai, daugiausia – mokytojai. LRT.lt kalbinti pašnekovai sako, kad tai ne tik kultūros, bet ir teisinė problema.
Lietuvą lygina su Baltarusija
Jurgis Valiukevičius yra Gegužės 1-osios profesinės sąjungos pirmininkas, kartu su kitais aktyvistais prisidėjęs prie Kurjerių asociacijos steigimo. Kalbėjomės su juo tą dieną, kai jis iš Kauno atvyko į Vilnių palaikyti streikuojančių „Vilniaus viešojo transporto“ darbuotojų.
Pašnekovas įsitikinęs – lietuviai streikuotų gal ir dažniau, jei ne teisinės kliūtys. Jis priminė nesąžiningus rinkimus Baltarusijoje lydėjusius streikus 2020 metais, tai buvo reikšminga politinio protesto dalis.
„Lietuvoje jie taip pat būtų neteisėti, ribojami. Lietuvoje streikus galima kelti tik dėl kolektyvinės sutarties nevykdymo arba nepasirašymo. Streikas yra jei ne pati stipriausia, tai viena stipresnių priemonių savo teisėms išreikšti. Deja, Lietuvoje ji yra praktiškai uždrausta“, – sakė jis.
Kitose valstybėse galimi individualūs streikai, taip pat palaikymo streikai – pavyzdžiui, gal streikuojančius Vilniaus vairuotojus būtų palaikę kauniečiai, tačiau toks streikas Lietuvoje būtų nelegalus.
Viešumoje matomi streikai – ilgo proceso viršūnė: kad streikas būtų legalus, iki jo reikia sutelkti žmones, derėtis su darbdaviu, įkurti profesinę sąjungą. Darbdaviai skundžia streiko teisėtumą, dažnai ir ne vienos instancijos teisme.
Anot J. Valiukevičiaus, darbuotojai dažnai pralaimi būtent kovas teismuose. Kaip vieną iš kurioziškų pavyzdžių jis paminėjo 2011 m. turėjusį vykti „Švyturio-Utenos alaus“ darbuotojų streiką. Teismas streiką atidėjo motyvuodamas tuo, kad alus yra gyvybiškai svarbi prekė visuomenei.
Buvęs Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas sako pritariantis, kad kitose valstybėse galioja daug palankesnės sąlygos streikuoti. O ir streikai vyksta ne tik Pietų Europos šalyse, juos nebūtinai lydi chaosas ir suirutė.
„Streikai nėra reti ir Skandinavijos šalyse. Rudeniop, kai jie ima derėtis dėl kitų metų atlyginimų, ten streikuoja visi sektoriai. Jie ramiai ateina į darbą, nedirba ir sako: kol nesutarsime dėl savo darbo užmokesčio, nedirbsime. Vyksta normali streiko procedūra, tik ji tiek neišreklamuota.
Neseniai streikavo IT darbuotojai, nes yra šakinės kolektyvinės sutartys, nepriklausomai nuo to, kur dirbi“, – kalbėjo jis.
Kita LRT.lt pašnekovė, sociologė Rūta Žiliukaitė, įkūrusi Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto darbuotojų profesinę sąjungą, neslepia, kad nelengva išlaikyti tokią organizaciją veikiančią.
„Jei profesinė sąjunga nėra stipri, jei neturi žmonių, kurie gali skirti visą laiką, ji nelabai ir naudinga. Tai didelės laiko sąnaudos ir kaštai.
Kalbame, kodėl nėra streikų. Juk žmonės, kurie streikuoja, jie atlyginimo tai negauna. Tai gali būti derybų objektas. Profesinės sąjungos turi būti pasiruošusios, sukaupusios pakankamai lėšų kompensuoti daliai streikuojančiųjų jų prarastą atlyginimą“, – sakė ji.
Streikuoti nedrįsta
Kaip įsimintiniausius streikus Lietuvos istorijoje pašnekovai prisimena Trakų kultūros namų darbuotojų streiką 2005 m., prieš 22 metus vykusį „Vilniaus viešojo transporto“ darbuotojų streiką, kuris iš pradžių buvo paskelbtas neteisėtu, tačiau darbuotojai nenusileido ir jų reikalavimai galiausiai buvo įvykdyti.
Per 2018 m. vykusį mokytojų streiką buvo net užimta Švietimo ir mokslo ministerija, atstatydinta tuometinė švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė. Tada vienu metu, profesinių sąjungų skaičiavimais, streikavo tūkstantis mokytojų. Jie reikalavo pertvarkų atlyginimo už darbą sistemoje, įsipareigoti mažinti vaikų skaičių grupėse ir mokinių skaičių klasėse. Streike dalyvavo keliasdešimt Lietuvos mokyklų.
2022 m. įvyko pirmasis privataus sektoriaus darbuotojų streikas Jonavos azotinių trąšų gamybos akcinėje bendrovėje „Achema“. Streikas buvo nutrauktas po karo Ukrainoje pradžios paskelbus nepaprastąją padėtį. Įvairiais skaičiavimais, streike dalyvavo iki 300 darbuotojų, jie reikalavo pasirašyti kolektyvinę sutartį, kuri numatytų naujas darbo apmokėjimo sąlygas, darbo užmokestį indeksuoti kartą per metus ir visiems darbuotojams paskirti vienkartinį paskatinimą už metinius pasiekimus, susitarti dėl ilgesnės nei numatyta Darbo kodekse viršvalandžių trukmės.
2012 m. buvo surengtas Zarasų rajono šešių didžiausių mokyklų pedagogų streikas. Mokytojai piktinosi ketinimu privatizuoti mokyklų valgyklas, parduoti mokyklinius autobusus, reikalavo sudaryti kolektyvinę sutartį. Šis streikas truko beveik dvi savaites.
Lietuvos istorijoje, kaip pažymima „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, streikai vyko jau Rusijos imperijoje. Streikavo daugiausiai pramonės darbuotojai, geležinkelių darbininkai, vėliau žemės ūkio darbininkai.Tarpukariu streikavo darbininkai ir žemės ūkio darbuotojai, kepėjai, nemažai streikų vyko keliose įmonėse vienu metu.
„Jei kalbame apie privatizacijos laikotarpį, apie pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, streikų buvo jau griūvančioje pramonėje. Žmonės pasitelkdavo bado streikus, spausdavo politikus, kad jie atkreiptų dėmesį, per savo kūnus“, – sakė J. Valiukevičius.
Sociologės R. Žiliukaitės teigimu, prieš trisdešimt metų profesinėms sąjungoms priklausė daugiau nei pusė gyventojų, o šiandien šis skaičius tesiekia kelis procentus. Lietuvoje užaugo nauja darbuotojų karta, kuri jau nematė sovietinio darbo modelio, kai profesinėms sąjungoms priklausė kiekvienas, tačiau tokie susivienijimai stigmatizuojami kaip atgyvena.
„Daug žmonių gali mojuoti savo vėliava ir aiškinti, kad jie yra liberalai, kad niekada nestos į profesinę sąjungą, nes tai neatitinka jų vertybinių pažiūrų, bet taip pat zyzti ir būti nepatenkinti darbo sąlygomis, įsivaizduoti, kad kas nors turėtų jais pasirūpinti“, – į paradoksą atkreipia dėmesį pašnekovė.
Jos teigimu, tai, kad streikas Lietuvoje yra retenybė, – tiek įstatymų, tiek kultūros atspindys.
„Tai, kaip supranti, kam turi rūpėti darbuotojų darbo sąlygos, yra nuostatų dalykas“, – svarstė R. Žiliukaitė.
J. Valiukevičiaus įsitikinimu, streikas kaip priemonė tebelieka aktualus net ir tada, kai darbo rinka vis labiau liberalizuojama, didelė dalis darbuotojų dirba turėdami mažiau socialinių garantijų, projektų principu, be darbo sutarčių. Jo manymu, gyventojai vis labiau nepatenkinti ne uždarbiu, o darbo ir laisvalaikio santykiu, daugiau poilsio reikalavo ir streikavę Vilniaus vairuotojai.
„Jaučiame, kad mūsų problemos yra mūsų vienų, nieko negalime daryti. Jei ką nors darome, pastangos yra individualios: naujo darbo ieškojimas, darbdavio keitimas. Susiburti, išsireikalauti geresnių sąlygų, tai, deja, dažniausiai būna ne pirmas pasirinkimas“, – streikui įsibėgėjus sakė jis.
A. Černiausko teigimu, nedaug kas supranta, kad streikas yra sudėtingas psichologiškai.
„Įsivaizduokite, ką reiškia pasakyti darbdaviui: aš atėjau į darbo vietą, bet nedirbsiu, nes tu nesutarei su organizacija, kuri man atstovauja. Psichologiškai tai gana sudėtinga“, – sakė jis.
Pasak pašnekovo, tai lemia kultūrinės priežastys.
„Išlikęs ir per kartas perduodamas įsitikinimas, kad vadovas visada teisus, o darbuotojas turi pritarti. Streikuoti pasiryžę darbuotojai patiria didelę psichologinę traumą ir tas pasiryžimas, kad po metų vairuotojai streikuoja, galima sakyti, Lietuvoje to dar nebuvo“, – sakė jis.
Siūlo streikuoti dažniau
Anot A. Černiausko, gruodžio mėneį vykęs viešojo transporto vairuotojų streikas yra išskirtinis ir dėl to, kad streikavo daugiau nei pusė darbuotojų, ir dėl to, kad jis apskritai įvyko, nes paskelbta apie jį buvo prieš metus ir visą šį laiką vyko darbuotojų derybos su darbdaviu.
Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad jei streikuotų ne savivaldybės įmonės darbuotojai, streikas greičiausiai būtų pasibaigęs greičiau.
„Jei tai būtų privati kompanija ir ji netektų po 150 tūkst. eurų pajamų per dieną, manau, savininkui būtų greitai pasakyta, ką jam daryti, kur eiti, kokius priimti sprendimus. Dabar tos lėšos yra mūsų visų, dalis jų kompensuojama iš mokesčių mokėtojų pinigų, tai tas direktorius geriau jaučiasi, kai rizikuoja ne savo ar savininko kapitalu“, – streikui dar tebevykstant kalbėjo buvęs Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas.
Vis dėlto jis mano, kad galbūt streikuojančiųjų Lietuvoje atsiras daugiau.
„Tada atsirastų ir daugiau socialinio dialogo. Švedijoje manoma, kad jei darbdavys pasirašo kolektyvinį susitarimą, tai reiškia, kad darbuotojai nestreikuos. Lietuvoje to nėra. Nėra taip, kad viena problema kyla ir reikia dėl to streikuoti, bet jei susikaupia problemų ir jos neišsprendžiamos derybų būdu, tai būtų normalus atvejis. Jei tokia praktika susiformuos, manau, pagerės ir darbuotojų padėtis, ir santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo, ir žmonės pradės geriau gyventi“, – sakė jis.
Anot R. Žiliukaitės, jos vadovaujama universiteto darbuotojų profesinė sąjunga jau nebėra aktyvi, todėl buvo pasirinktas kitas veikimo būdas – įkurti puslapį „Paskutinis prioritetas“, jame kelti aktualius mokslo finansavimo, mokslininkų atlyginimų klausimus.
„Jei to judėjimo prasmė buvo, tai buvo pasirašytas sutarimas tarp partijų, kas turėtų vykti švietimo ir mokslo sektoriuje“, – sakė pašnekovė ir pridūrė, kad vis dar lieka neatsakytų klausimų, pavyzdžiui, kada tam bus skirta lėšų valstybės biudžete.
Gegužės 1-osios profesinei sąjungai vadovaujantis J. Valiukevičius, pats dirbęs prekybos centre ir aprašęs sunkumus, su kuriais susiduria ten dirbantys žmonės, sako, kad lietuviai ne tiek bijo protestuoti, kiek nepasitiki vieni kitais. Jis prisipažįsta, kad bandydamas įtikinti kolegas, kad su darbdaviais apie problemas reikia kalbėtis kaip kolektyvui, susidurdavo su panašiu atsakymu.
„Visada iš kolegų būdavo pasakymai: aš tikrai eičiau, kovočiau, bet kiti tai ne. Kiekvienas žmogus pakartoja tą pačią frazę. Tai reiškia, kad mes nepasitikime kitais.
Manau, nepasitikėjimas kyla gal iš tos kartos, kuri išgyveno privatizacijos, ekonominio persivertimo laikus, kai vilčių buvo daug, bet jos visos žlugo. Manau, nusivylimas, atsiribojimas, apolitiškumas ateina iš ten“, – kalbėjo jis.
Pasak jo, tam tikrą lūžį sukėlė mokytojų streikas 2018 m., kai buvo užimta ministerija.
„Streikas grįžo į visuomenės akiratį. Manau, šis [vairuotojų – LRT.lt] streikas irgi gali įkvėpti kitus darbuotojus, ypač jei bus pasiekta pergalė, kad neprivalome laukti progreso, sąlygų pagerinimo, galime siekti permainų čia ir dabar“, – sakė pašnekovas.
