Apsilankymas viešuose renginiuose, susitikimas su kaimynu ar šventės darbo klientams sukūrimas gali būti puikus vaistas nuo vienišumo jausmo švenčių metu, LRT TELEVIZIJOS laidai „Labas rytas, Lietuva“ sako Vilniaus universiteto (VU) Psichologijos instituto docentas Antanas Kairys. Pasak jo, nors statistiškai Lietuva pagal vienišų senjorų procentą yra tarp lyderiaujančių šalių Europoje, su vienišumo jausmu vis dažniau susiduria ir didelį socialinių kontaktų poreikį jaučiantis jaunimas.
Per šventes daug kalbame apie tai, kaip vyksime pas savo artimuosius, kaip švęsime būryje artimų ir mylimų žmonių. Deja, yra ir tokių žmonių, kurie šventes sutinka vieni. Vienišumas gali būti dvejopas, sako psichologijos daktaras.
„Vienas dalykas yra objektyvi socialinė izoliacija, kai mes sakome, kad žmogus šventes sutinka vienas. O antra, tai kai žmogus šventes sutinka su kažkuo kitu, bet vis tiek jaučiasi vienišas. Vienišumas reiškia būtent tą jausmą“, – dėsto VU Psichologijos instituto docentas.
Anot pašnekovo, neretai pasitaiko, kad socialinių kontaktų nestokojantis žmogus jaučiasi vienišas ir atvirkščiai – aplinkinių įvardijamas vienišas žmogus iš tiesų taip visai nesijaučia.
„Kai kurie tyrimai rodo, o ir kasdieninė praktika rodo, kad kai kurie žmonės, kurie tarsi galėtų objektyviai būti vieniši, nesijaučia vieniši. Tuo tarpu kiti žmonės, kurie lyg ir turi socialinių kontaktų, jie gali jaustis vieniši. Tai reiškia, kad jiems tų socialinių kontaktų trūksta arba jų kokybė nėra tokia, kokios jie norėtų, – sako A. Kairys. – Sunku apibrėžti, kas yra vienišas žmogus – tai gali būti bet kokios amžiaus grupės, lyties ir charakterio žmogus.“
Kai kurie žmonės, kurie tarsi galėtų objektyviai būti vieniši, mes sakome, kad jie dažnai būna vieni, tačiau jie nesijaučia vieniši. Tuo tarpu kiti žmonės, kurie turi socialinių kontaktų, jie gali jaustis vieniši.
Mums visiems reikia kitų žmonių, tikina VU docentas. „Tas kiekis, žinoma, skiriasi. Už vienišumo jausmo ir už noro būti su kitais stovi mūsų baziniai poreikiai. Vienas iš jų – būti susietam su kitais, – pabrėžia socialinių mokslų daktaras. – Tačiau kiek intensyviai aš turiu būti susietas su kitais, tai to kiekio skirtumai, iš tikrųjų, yra gana dideli.
Vienam žmogui gali reikėti labai nedaug kontaktų, kad jis jaustųsi priimtas, suprastas, o štai kitam tų kontaktų gali reikėti labai daug. Tai pradedant nuo to ir baigiant visokiais mūsų įsitikinimais, mintimis apie tai, kas yra tikros šventės, mūsų lūkesčiai.“
Ypač jaunesni žmonės dažnai gali jaustis vieniši, nes paauglystėje ir jaunystėje tas buvimo su kitais poreikis yra ypač aktualus.
A. Kairys, analizuodamas įvairių tyrimų duomenis, pastebi, kad ne visiems vienišumas asocijuojasi su kažkokiu trūkumu ar iššūkiu. Kiti žmonės vienišume randa ir savęs realizacijos galimybę ir laisvę būti tokiu, kokiu jis pats nori, sako pašnekovas.
„Vienišumo aspektų gali būti labai įvairių, bet mes turime pripažinti, kad ilgalaikis vienišumas dažniausiai siejasi su neigiamas efektais tiek mūsų psichologinei būsenai, tiek ir tiesiogiai mūsų sveikatai“, – teigia A. Kairys.
Vilniaus universiteto atliktas tyrimas rodo, kad, deja, Lietuvos senjorai yra tarp vienišiausių visoje Europos Sąjungoje (ES). Tai Europos sveikatos senėjimo ir išėjimo į pensiją tyrimo duomenys, kuriuos Lietuvoje renka VU. A. Kairys pripažįsta, kad mūsų šalies vyresnio amžiaus žmonės iš tiesų jaučiasi vienišesni, negu daugumos kitų Senojo žemyno šalių gyventojai.
Lietuvos senjorai yra tarp vienišiausių visoje Europos Sąjungoje.
„Lietuvos vyresnio amžiaus žmonių psichologinė gerovė taip pat yra žemesnė, negu daugelio kitų Europos šalių žmonių, – pastebi VU docentas. – Tačiau vienišumas tikrai nepasiriboja tik senjorų amžiumi. Yra tyrimų, kurie rodo, kad ypač jaunesni žmonės dažnai gali jaustis vieniši, nes paauglystėje ir jaunystėje buvimo su kitais poreikis yra ypač aktualus. Kalbant apie senjorus, tai atsitinka dėl objektyvių priežasčių, nes vyresnių žmonių draugai jau būna mirę ir panašiai.“
Tiems, kam per šventes teks dirbti, psichologijos daktaras pataria neprisikurti didelių lūkesčių, o pabandyti į pačių švenčių sutikimą pažiūrėti paprasčiau.
Reiktų galvoti, kad štai man teks dirbti, tai aš sukursiu mikro šventę sau tomis aplinkybėmis, kai aš galiu ir, galbūt, klientams, su kuriais teks susidurti.
„Ko mes tikimės iš švenčių? Jeigu mes žinome, kad mums teks dirbti per šventes, tai mes sau galime kelti daug mažesnius lūkesčius. Nereikia tada prisigalvoti, kad štai grįšiu namo ir paruošiu 12-ka patiekalų, bus visa šeima ir t.t. Reiktų galvoti, kad štai man teks dirbti, tai aš sukursiu mažą šventę sau tomis aplinkybėmis, kai aš galiu ir, galbūt, klientams, su kuriais teks susidurti. Vien toks nusiteikimas jau gali būti labai didelis žingsnis“, – pataria VU Psichologijos instituto docentas, socialinių mokslų daktaras A. Kairys.
Viso pokalbio su daugiau patarimų, kaip nesijausti vienišam didžiųjų švenčių metu, rasite LRT mediatekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
