Gasdinančios antraštės apie tirpstančius ledynus ir kylantį jūros lygį, tūkstančius žmonių gyvybių pasiglemžiančius ekstremalius gamtos reiškinius, artėjančias mižiniškas klimato pabėgėlių migracijas ir net geriamo vandens trūkumo ar bado grėsmę – visos šios žinios kai kuriuos iš tiesų gali priversti sunerimti. Tačiau, pasirodo, pasaulyje klimato nerimo problema yra kur kas opesnė ir labiau paplitusi, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Apie tokius dalykus kaip klimato kaita ar ekologinė krizė daug kas arba iš viso nėra girdėję, arba yra kažkur skaitę kaip apie tolimos ateities galimybę. Tačiau šiandieninė situacija – visiškai kitokia. Gilėjant klimato krizei, vis daugiau žmonių patiria nerimo jausmą, tačiau ne visada geba jį atpažinti ir toli gražu ne kiekvienas žino, kaip reikia tvarkytis su viduje verdančiomis emocijomis. Nerimą dėl to, kaip besikeičiantis klimatas paveiks kasdienį gyvenimą, gali jausti ir jaunas, ir senas. Skirtumas tik tas, kad jaunesni išgyvena dėl savo pačių ateities, vyresni – dėl vaikų ar anūkų likimo. Kiekvienam tas nerimo jausmas gali sukelti labai skirtingus jausmus – nuo didelio susirūpinimo iki visiškos apatijos ir net depresijos.
Nerimas išsekina fiziškai
Iš tiesų, mums labai pasisekė, kad gyvename tokioje šalyje kaip Lietuva, kurioje visa griaunančių ekstremalių reiškinių kol kas nėra tiek daug ir jie nėra tokie galingi, kaip kai kuriuose kituose pasaulio kraštuose. Kol kas. Todėl šiandien ir nerimaujame ne dėl mus ar mūsų artimuosius pražudyti galinčių gamtinių katastrofų, o dėl kur kas paprastesnių dalykų.
„Aplinkos psichologas Robertas Gifordas net išskyrė beveik 30 priežasčių, psichologinių kliūčių, kodėl žmonės, tarkim, net žinodami apie tai, kad vyksta klimato kaita, vis tiek nelabai įsitraukia ir kažkaip prisideda prie šito reiškinio švelninimo. <...> Viena esminių, kad mes apskritai labiau linkę spręsti tas problemas, kurios mums kyla čia ir dabar, ir tai yra labai natūralu. Tai nereiškia, kad mes blogi žmonės, savanaudžiai, kuriems niekas daugiau nerūpi. Tiesiog yra natūralu tai, kad žmonės pirmiausiai sprendžia, rūpinasi tais dalykais, kurie vyksta čia ir dabar“, – sako aplinkos psichologė, Vilniaus universiteto (VU) vyresnioji mokslo darbuotoja Dovilė Šorytė.
Tačiau daugybėje pasaulio regionų tie „čia ir dabar“ dalykai yra susiję būtent su klimato kaita. Nėra kritulių – neužauga derlius. Užklumpa sausra – nebėra vandens. Ateina potvynis – sugriauna namus. Daugybė žmonių kiekvieną naują dieną pradeda jausdami nerimą dėl ateities.
„Daugiausiai su klimato nerimu susidūriau savo asmeniniame gyvenime. Per pastaruosius dešimt metų labai daug keliavau aplink pasaulį ir mačiau klimato kaitos apraiškas tiesiogiai iš įvykio vietos. Nuplautas gyvenvietes, ištirpusius ledynus ir panašiai. Manau, kad tai galbūt yra ekstremalūs pavyzdžiai, bet kai prasideda labai stipri, nebūdinga liūtis, snygius arba, tarkim, kai vienais metais iš viso neiškrito sniego dangos, kuri išsilaikytų ilgiau nei parą – visa tai kelia labai stiprų nerimą. Įsivaizduokit nerimą, kai yra nuolatinė įtampa, kuri labai stipriai alina organizmą. Žmogus tampa irzlus ir, bendrąja prasme, fiziškai išsenka. Gali tiesiog pratrūkti pykčio priepuoliais“, – teigia klimatologė Gintarė Klimienė.
Prarandamas kontrolės jausmas
„Jeigu pasižiūrėtume, kodėl atsiranda nerimas, galime rasti keletą priežasčių. Vienas dalykas, kad mes susiduriame su tuo, jog norėtume, kad aplinka būtų geresnė, kad mes toliau galėtume gyventi savo vartotojišką gyvenimo būdą arba bent jau pakankamai jaukų, saugų gyvenimo būdą. Susiduriame su tuo, kad dar daug ko negalime prognozuoti. O tokie dalykai kaip gamtinės katastrofos darosi neprognozuojami. Jos gali įvykti bet kur, atrodo, sėdi štai Lietuvoje, paprastame kaime, prasideda uraganas ir nuneša namo stogą. <...> Mes turime reikalą su tuo, kad bet kada gali nutikti bet kokių įvykių ir daug kas yra neprognozuojama“, – kalba VU Filosofijos instituto docentas Mintautas Gutauskas.
„Praeitą vasarą, kai Vokietijoje buvo labai stipri liūtis ir išsiliejusi upė nunešė kelias gyvenvietes, mes tuo metu kaip tik buvome Vokietijoje ir aplankėme tą vietą. Aš mačiau, kaip žmonės tiesiog pratrūksta vidury gatvės, nes nebeatlaiko tos įtampos, nebeatlaiko baimės, nerimo iš vidaus. <...> Apskritai baisu stebėti, kaip viskas keičiasi, kaip vieną dieną buvo, dabar nebėra, kaip išgyventi, pavyzdžiui, gaisrą, jo padarinius arba potvynius, arba sausras. Visa tai ateičiai parodo, kad, na, negaliu pasitikėti. Kai aš negaliu pasitikėti, visada nerimauju. Kai aš nerimauju, tai alina mano organizmą. Alina mano santykius, kelia man įtampą“, – svarstė G. Klimkienė.
Beje, mokslininkai paskaičiavo, kad kur kas labiau dėl ateities ir savo šeimos saugumo yra susirūpinusios moterys, o klimato kaita ir su ja susijusios grėsmės moterų psichikinei sveikatai daro net tris kartus didesnį poveikį nei vyrų psichikai.
„Tai gali būti ir toks kontrolės jausmo praradimas, bejėgiškumas, beviltiškumas, tarsi jausmas, kad negali kontroliuoti to, jog aplinkoje vyksta tokie dalykai, nes netiesioginis poveikis reiškia, kad žmonės gali turėti ir ekonominių nuostolių. Ir, tarkime, sunkiau tiems, kas verčiasi žemės ūkiu, jiems tampa sunkiau užsidirbti iš savo pragyvenimo šaltinių. Tai bejėgiškumas, beviltiškumas“, – įvardija aplinkos psichologė D. Šorytė.
„Čia gal baisu yra ne tai, kad tu žinai, kokia grėsmė bus, bet kad tu nežinai, kada bus ir nežinai, kas bus. Beje, filosofai dažnai skiria nerimą ir baimę. Baimė yra, kai turi konkretų objektą. Nerimas – kai nėra konkretaus objekto ir mūsų pačių egzistencijai iškyla iššūkis gyventi tokiomis sąlygomis, kur ateitis yra atvira. Tu nežinai, kas ten gali nutikti, ir prognozuoti negali“, – pastebi M. Gutauskas.
Bandome kolonizuoti ateitį
Panašius jausmus patiriančių žmonių visame pasaulyje kasmet vis daugėja. Štai 2014 ir 2020 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose atliktos apklausos parodė, kad per tą laikotarpį didelį nerimą dėl klimato kaitos patiriančių žmonių skaičius išaugo nuo 27 iki 44 procentų, o depresiją dėl klimato krizės išgyvenančių žmonių padaugėjo nuo 27 iki 41 procento. Ir tokios slogios mintys aplanko ne vien tuos žmones, kurie gamtines katastrofas patiria savo kailiu.
„Jie jaučia didžiulį nerimą, rimta situacija gali labai smarkiai paveikti žmonių gyvenimą. <...> Yra nemaža grupė žmonių, kurie net ir skaitydami apie tai, kas vyksta už penkių tūkstančių kilometrų, jau labai smarkiai dėl to nerimauja, išgyvena. Aš asmeniškai esu kalbėjusi su tokiais žmonėmis Lietuvoje. Jie sako, kad negali normaliai gyventi, per sunku su tuo klausimu būti apskritai“, – pasakoja Mykolo Romerio universiteto Aplinkos psichologijos tyrimų mokslininkė Audra Balundė.
„Tikrai dabar labai daug kalbama apie tai, kad žmonės patiria vadinamąjį ekologinį nerimą. Ir netgi nebūtinai tie žmonės, kurie tiesiogiai susiduria su klimato kaitos padariniais. Pavyzdžiui, ne tik tie žmonės, kurie gyvena pakrantėse, labiau patiriantys poveikį tiesiogiai. Bet ir tie, kurie net nėra labai stipriai susidūrę, netgi mes Lietuvoje, galima sakyti, nepatiriame taip labai tiesiogiai, nors čia dar ir atpažinimo klausimas. Ar mes susiejame, kad tam tikri pokyčiai aplinkoje vyksta dėl klimato kaitos? Bet netgi tie žmonės, kurie tiesiogiai tarsi nepaveikti, vis tiek tomis temomis girdi labai daug gąsdinančios informacijos. Kuo toliau, tuo daugiau, taigi žmonės gali išgyventi nerimą įvairiose pasaulio vietose. Ir tikrai to nerimo, panašu, kad daugėja ir ateityje daugės“, – įvardija D. Šorytė.
Kodėl apskritai gimsta tokia emocija kaip klimato nerimas? Todėl, kad įpratome kontroliuoti savo gyvenimą ir mus supantį pasaulį susitvarkėme pagal savo norus ir lūkesčius. Ir staiga suprantame, kad visa tai gali bet kurią akimirką pasikeisti.
„Čia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad vakarietišką visuomenę formavo tai, kas vadinama filosofų modernybe, modernusis mąstymas, o modernybė siekia, taip labai trumpai ir apibendrintai kalbant, kontroliuoti situaciją. Vienas svarbiausių modernybės bruožų yra kontrolė ir prognozavimas ir tai, kad mes, gyvendami savo gyvenimą, visą laiką stengiamės <...> kolonizuoti ateitį, kažkaip numatyti įvairius ateities scenarijus. Mes stengiamės paskaičiuoti įvairias rizikas. Apskritai esame rizikos visuomenė.
Tai štai mūsų santykis su ateitimi. Jis yra kitoks negu ankstesnių kultūrų, nes jų ateitis buvo, kaip dievai padarys, tiesiog kažkas nutiks. Ji buvo atvira. Mūsų kultūrai yra būdinga tai, kad mes stengiamės kolonizuoti ateitį, numatyti galimas rizikas ir padaryti ateitį kiek galima saugesnę. <...> Kol viskas yra stabilu, atrodo, kad ateitis yra pakankamai saugi. Ir tada gali daugiau mažiau jaustis pakankamai komfortiškai, numatydamas, kas bus daug metų į priekį. Va, čia bus karjera. Čia padarysiu tai, šitais metais padarysiu tai. Gali netgi turėti kalendorių, kuriame surašyta, kas bus ateinančius dvejus metus. Bet kai viskas pasidaro neprognozuojama, tu nežinai, kaip bus, prasideda nerimas. Mes suprantame, kad negalime paskaičiuoti rizikų“, – kalba filosofas M. Gutauskas.
Būdingas naivus optimizmas
Prieš porą metų atlikus tyrimą, kurio metu buvo apklausta dešimt tūktsančių jaunų žmonių iš dešimties skirtingų pasaulio šalių ir skirtingų žemynų, paaiškėjo, kad dėl klimato kaitos ypatingai susirūpinusių arba labai susirūpinusių jaunuolių buvo daugiau nei pusė. Daugiau nei trečdalis nurodė, kad dėl klimato kaitos yra vidutiniškai ar šiek tiek susirūpinę. Ir tik kas dvidešimtas jaunuolis teigė, kad jam klimato krizė nekelia jokio susirūpinimo.
„Tarp savo mokinių labai dažnai pastebiu ekologinio nerimo apraiškas. Kai kurių tai yra toks dar, sakyčiau, labai švelnus, lengvas nerimas. Kai kurių jau tikrai, matosi, yra labai stiprus. Yra tikrai buvę atvejų ir per pamokas, kai mokiniai kuria pristatymus pasirinktomis temomis, ir jų metu tiesiog dreba balsas arba rankos, jaučia pačias įvairiausias emocijas ir nesupranta, kas vyksta, matosi, kad jiems kyla ir pyktis dėl to, kad jie blogai jaučiasi, nes jie nerimauja, ir kartu baimė, nežinia, kas laukia.
Praktiškai kiekvieną kartą, kai tik pradedu temą apie klimato kaitą, mokiniai sako: tai koks skirtumas, mes gi vis tiek mirsime. Kai iš jaunų žmonių girdi taip sakant, turėtum reaguoti kaip į tragediją. Neturėtų jaunas žmogus, išgirdęs sąvoką „klimato kaita“, galvoti, kodėl aš turėčiau kažką daryti, kai aš vis tiek mirsiu. Turėtume komunikuoti taip, kad motyvuotume juos. O, žiūrėk, yra problema. Tu gal norėtum pagalvoti? O kokiais būdais mes galime tai spręsti? Kaip galime prisidėti? Kokių pokyčių turėtų įvykti? Nežinau, ką mes turėtumėme išrasti, sukurti tam, kad viskas pagerėtų“, – svarsto klimatologė G. Klimkienė.
Tyrimų duomenimis, jauniems žmonėms klimato kaita dažniausiai sukelia liūdesį, baimę, nerimą, pyktį, bejėgiškumą, kaltę, optimizmą, abejingumą. Tačiau daugelis patys to net nepastebėdami naudoja įvairiausias psichologines gudrybes, bandydami išvengti visų tų nemalonių jausmų.
„Mums, žmonėms, būdingas toks dalykas kaip naivus optimizmas, arba nerealistiškas optimizmas. Tai reiškia, kad žmonės linkę galvoti, jog blogi dalykai labiau nutiks kažkam kitam, ne man, arba kažkur kitur, ne čia, arba netgi kitam laike. Ta prasme, labiau ateityje, bet ne tuo metu, kai aš gyvenu.
Tai tarsi palieka atsakomybę mokslui ar verslui, ar kas tai bebūtų. Kažkas suras problemos sprendimo būdus. Tai padeda truputėlį nusiimti atsakomybę, nusiraminti. Natūralu, kad atsiranda tokia gynyba, tokie būdai kažkaip susidoroti su grėsmingais dalykais“, – teigia aplinkos psichologė D. Šorytė.
Kyla klausimų, ar verta turėti vaikų
Tačiau kratytis atsakomybės, apgaudinėti ir raminti save, kad gyvenimas yra ir ateityje bus toks pats stabilus ir ramus, kur kas sunkiau yra tiems, kurie jau turi vaikų ar anūkų.
„Baisu. Labai baisu mums, senjorams, gal jau, kaip aš sakau, dėl savęs jau nebaisu. Gal mes to nesulauksime, bet dėl vaikų, anūkų, proanūkių, galų gale, dar kitos kartos“, – sako pensininkė Bronė.
„Aš dėl to ir išgyvenu. Turiu tris anūkus, ir man labai rūpi, kokia bus jų ateitis, jie dabar dar tik 13-os metų. Tai aš neįsivaizduoju, ką daryti“, – guodžiasi pensininkė Danguolė.
Klimato nerimas ir labai panašūs klausimai šiandien kyla ir kai kuriems iš tų, kurie dar tik galvoja apie vaikus – sprendžia, ar apskritai bandyti jų susilaukti, arba svarsto, ar nereikėtų apsiriboti tik vienu vaiku šeimoje.
„Tuo metu, kai mums gimė sūnus, klimato kaitos tema tapo daug svarbesnė ir opesnė, nes pradėjome daugiau galvoti apie ateitį ir tai, kas laukia mūsų vaikų, koks bus pasaulis ir kaip jie turės elgtis.
Aš nežinau, kas gali būti svarbiau už tavo atžalą. Kai jis atsiranda šitame pasaulyje, tu nori paties gražiausio pasaulio jam. Jis tau tampa absoliutus prioritetas. Tai lygiai taip pat, kai galvoji apie pasaulį, koks jis bus, kai vaikas užaugs, nori, kad jis būtų saugus, galbūt toks, kokį mes jį matome dabar“, – kalba mama Kristė Čečkutė.
Juk niekas nežino, kokiame pasaulyje po trisdešimties ar keturiasdešimties metų gyvens mūsų vaikai. Galbūt juos kamuos karščiai, iki šiol dar nematytos ligos, stigs maisto, gėlo vandens? Ir visa tai – dėl radikalių klimato pokyčių.
„Pirmas vaikas buvo kaip duotybė, kaip kažkas tokio, be ko tu galbūt negali apsieiti. Antras vaikas atrodo labiau kaip prabanga. Stebėdamas visą situaciją, matydamas, kiek pasaulyje yra žmonių, mąstai, kad iš esmės žmogaus, kaip vieneto, galbūt jau ir nebereikia atvesti. Dar ir nežinia dėl to, kas laukia, skatina mąstyti, ar verta atvesti dar vieną vaiką į šitą nežinomybę?
Kiek matau aplinkoje, vis daugiau šeimų ir porų nusprendžia nebeturėti vaikų. Nors galbūt dažnai tai nėra pagrindinė priežastis, bet ji prisideda prie to, skatina permąstyti savo pasirinkimus“, – dėsto K. Čečkutė.
Didelis nerimas veda prie perdegimo
Deja, bet su klimato nerimu dirbančių psichinės sveikatos specialistų Lietuvoje kol kas yra labai nedaug.
„Žmonės smarkiai dėl to nerimauja ir kartais klausia: kur aš galėčiau kreiptis? Nemanau, kad Lietuvoje žmonės dėl klimato kaitos nejaučia nerimo. <...> Tikrai matau, kad šitas klausimas yra labai aktualus“, – tvirtina A. Balundė.
„Bet kokio stipraus nerimo pasekmės pirmiausia veda į perdegimą. <...> Žmogus tiesiog negali dirbti, negali atlikti savo kasdienių veiksmų ar pareigų, negali normaliai ilsėtis, atsipalaiduoti ir gali labai smarkiai sušlubuoti ne tik psichologinė, bet ir fizinė sveikata. Tai yra kraštutinis dalykas, jeigu mes labai stipriai išgyvename dėl kažko, nesvarbu, koks tai klausimas būtų, tai tikrai gali atvesti prie perdegimo“, – teigia A. Balundė.
„Jeigu žmogus išgyvena labai stiprų klimato nerimą, tai gali būti labai suparalyžiuojanti būsena. Tarsi žmogus nebeturi vilties, kad galima kažką pakeisti. Toks tarsi įstrigimo jausmas, kad ką bedaryčiau, vis tiek nesustabdysiu to proceso. Tos būsenos gali būti tikrai ganėtinai sunkios“, – įvardija D. Šorytė.
Tačiau yra būdų, kaip kovoti su klimato nerimu. Jeigu jau išgyvenate klimato nerimą arba bandote jo išvengti, imkitės aktyvių veiksmų, kurie padėtų bent kažkiek sušvelninti klimato krizės padarinius.
„Viltis tokia, kad mes galėsime kada nors gyventi labai švarioje aplinkoje. <...> Mokslininkai bando atkurti nykstančias rūšis, sukurti įvairias technologijas, kad mes kažkaip galėtume kompensuoti žalą gamtai, kurią padarė žmonės. Tai tokios vilties jau gal net ir nereikia turėti, prie to niekad negrįšime. O dabartiniai procesai kaip tik verčia galvoti, kad gali būti ir dar blogiau. Bet, kita vertus, be vilties turbūt apskritai nelabai galėtume gyventi ir tada bent jau kažkokį mažesnį žingsnelį tikrai reikia žengti, nes jeigu jo nežengsi, tikrai nieko nebus“, – tikina filosofas M. Gutauskas.
„Mano ekologinis nerimas ir buvo priežastis, kodėl pasukau tuo keliu, kuriuo einu. Tvarumo, klimato saugos keliu. Manau, kad mano ekologinis nerimas iš tiesų prasidėjo dėl to, jog aš, kaip jaunas, empatiškas, atjausti mėgstantis žmogus, augau Vokietijoje. Valstybėje, kurioje klimato kaitos ir aplinkosaugos problemos buvo nagrinėjamos gerokai anksčiau. Kai augau, formavau savo asmenybę, visados girdėjau, kad yra galybė globalių problemų, prie kurių mes savo kasdieniais sprendimais prisidedame, kad mūsų laukia baisūs padariniai, negandos ir nežinia, ką ta ateitis mums atneš, tai iš tiesų ir nulėmė klausimus: o kas nuo manęs priklauso, ar aš galiu kažką padaryti, ar negaliu? Kokie kasdieniai mano veiksmai gali prisidėti prie problemos sprendimo?“ – teigė klimatologė G. Klimkienė.
„Žmonės, kurie nerimauja ir turi tikėjimo, kad gali prisidėti individualiai arba kažką pakeisti kolektyviai, gali tikrai labiau tausoti aplinką Tai gali būti toks lyg paskatinantis dalykas kažką daryti ir kartu su tuo ateina pojūtis, kad aš galiu kontroliuoti“, – sako aplinkos psichologė D. Šorytė.
Visi pažįstame tokių žmonių, kurie gyvenime susidūrę su pavojais, grėsme, nežinomybe, tarsi sustingsta. Galbūt netgi esate vienas tokių žmonių. Sakysite, ką tokie žmonės gali padaryti klimato krizės akivaizdoje, kai viso pasaulio laukiančių pavojų, iššūkių, ir baugios nežinomybės mastas yra nepalyginamas su menkomis asmeninėmis problemomis. Būtent tada daugeliui mūsų ir įsijungia apatijos arba naivaus optimizmo mygtukai. Nes taip gyventi paprasčiau ir patogiau. Tačiau pagalvokime, kaip pasikeistų pasaulis, jeigu kiekvienas iš mūsų prisimintų, kad savo galvoje turi ir dar vieną mygtuką, kuris aktyvuoja tokias savybes kaip sąmoningumas, empatija, pilietiškumas. Pažadinus aktyvų norą kažką keisti, tikriausiai kur kas mažiau vietos galvoje liktų tam pačiam klimato nerimui.
Visą laidą žiūrėkite LRT mediatekoje:
