Keturių darbo dienų savaitė – realybė, ar tik politikų pažadai prieš rinkimus?

Ar tai įmanoma ir Lietuvoje, LNK žurnalistė teiravosi Vilniaus universiteto profesoriaus, Lietuvos socialinių tyrimų centro direktoriaus Boguslavo Gruževskio.

– Ar tai nauja praktika – 4 darbo dienos per savaitę?

– Ne, noriu pasakyti, kad tai nėra nauja. Pasaulyje tūkstančiai įmonių taiko tokio pobūdžio darbo organizavimo schemą. Lietuva – irgi ne išimtis, bet labiausiai ši praktika paplitusi Europos Sąjungos (ES) šalyse, ypač Skandinavijos. Jeigu kalbėtume apie tokį nacionalinį sprendimą, jeigu jis būtų ES mastu, manau, nebūtų nieko ypatingo. Tiesa, tai sukeltų įtampos, nes tai pakankamai sudėtingas vadybinis sprendimas. Kai mes perėjome prie trumpesnės darbo savaitės, prie 5 darbo dienų arba 8 valandų darbo dienos, tie pokyčiai irgi buvo pakankamai dideli. Tai išlaisvino žmogų nuo gamybinės priklausomybės.  Jis daugiau laiko galėjo skirti sveikatai stiprinti, saviugdai ir pan. Toks sprendimas pereiti prie 4 darbo dienų per savaitė, aišku, padidintų žmogaus svirealizacijos galimybes. Teigiamai prisidėtų prie jo visaverčio gyvenimo. Dabartinėmis sąlygomis irgi yra užtikrinamos tokios galimybės. Kai kurios įmonės ar atskiri žmonės pasirenka tokias darbo organizavimo schemas ir dabar. Taigi tai nėra nieko naujo.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– O jeigu tai vyktų nacionaliniu lygmeniu?

– Jei tai būtų nacionalinis sprendimas, šiandien tai sukeltų problemų. Pirma ir pagrindinė ta, kad trumpesnė darbo savaitė pareikalaus daugiau darbo jėgos. Lietuvai tai būtų įtemptas klausimas, kaip ir visai ES, manau.

– Tuomet politikai būtų priversti spręsti tą problemą, kuri dabar yra ignoruojama. Tai – didžiulė demografinė krizė, kuri yra visoje ES. Gal tai nėra taip blogai?

– Nesakau, kad tai blogai, bet yra problema. Aišku, galima didinti darbo intensyvumą, galima tobulinti darbo organizavimo principus, bet faktiškai šiandien tai būtų iššūkis, kadangi dalį laiko reikėtų kompensuoti. Kitas klausimas, kas už tai sumokės. Jeigu mes dirbsime trumpiau, pereisime prie trumpesnės darbo savaitės, atitinkamai gausime mažiau.

Kitas klausimas, kas už tai sumokės. Jeigu mes dirbsime trumpiau, pereisime prie trumpesnės darbo savaitės, atitinkamai gausime mažiau.

 

– Bet ekonomikai tai būtų gerai. Tyrimai rodo, kad tos formos, kurios taiko tokį darbo modelį, uždirba netgi iki 1,5 proc. daugiau. Ir darbuotojai turėtų kur išleisti uždirbtus tuos pinigus.

– Bet kai kurie pakankamai neuždirba, kad galėtų tuos pinigus išleisti. Mes žinome, koks bus sprendimas, ar darbuotojai, dirbdami 4 dienas per savaitę, uždirbs tiek pat, kiek dirbdami dabar, t. y. 5 dienas. Realiai mąstant, jeigu dirbi trumpiau ir gauni mažiau. Tokia logika, čia nėra kito sprendimo šiandien, mano nuomone. Jeigu bus numatyta, kad pereiname prie trumpesnės darbo savaitės nekeičiant mėnesinio darbo atlyginimo, tada už tai sumokės darbdaviai. Aš nežinau, ar jie tikrai galės tiek sumokėti. Žinoma, kai kurie gali, todėl ir sakau, kad yra įmonių, tame tarpe ir Lietuvoje, kurios tą daro.

– Tuomet ir kitos įmonės bus priverstos trumpinti darbo dienų skaičių per savaitę, jei norės rasti  darbuotojų. Kada atsiras ta konkurencija, tas spaudimas?

– Galės siūlyti tokią darbo schemą tik tos įmonės, kurios turi pakankamai pinigų. O tos kurios neturi pinigų, neišsilaikys rinkoje. Aišku, tokių tikslių skaičiavimų neturime. Aš palaikau tokį sprendimą, norėčiau, kad taip būtų. T. y. žmonės dirbtų trumpiau, bet gautų tą patį ir galėtų daugiau investuoti į savišvietą, saviugdą, į sveikatos stiprinimą. Bet kalbant apskritai, visuomenei tai būtų sudėtinga problema. Kaip reikės užtikrinti, kad nenukentėtų, pavyzdžiui, viešosios paslaugos, mokyklos, darželiai.

– Kaip manote, ar mes tik esame diskusijų stadijoje dėl šio sprendimo, ar jau kažkur pakeliui link 4 darbo dienų per savaitę?

– Norėčiau, kad būtume pakeliui, kad būtų rimtos kalbos, jog norime taip padaryti, o ne tam, kad pritrauktume rinkėjų dėmesį.

– Kaip atskirti, ar politikai tik manipuliuoja tuo, kad darbuotojai dirbtų trumpiau, ar kalba rimtai?

– Tikslingi žingsniai pirmiausiai būtų – paskaičiuoti, kokie yra Lietuvos įmonių pajėgumai. Tada prasidės visai rimta kalba. Reikia skirti pinigų, kad išsiaiškintume sistemą, monitoringui. Tada  reikia ištirti bendrą darbo išteklių potencialą, žmonių nuostatas, tuomet liks vienas žingsnis – priimti sprendimą.