Kad Kristaus kryžius neliktų be galios

Vidurvasaris. Lietuvoje vyksta Žemaičių Kalvarijos atlaidai, ką tik per Sekmines būriai maldininkių keliavo Verkių kalvarijose. Sunku suprasti, kodėl vasarą Lietuvoje tiek daug kryžiaus temos, rodos, niekaip nesusijusios su liturginių metų laiku.

Pamėginkime aptarti šio ženklą istoriją. Kryžius – bene seniausias simbolis, turintis daugybę reikšmių. Kryžiaus formą aptinkame Egipto antkapiuose. Bet šiandien ir pats ženklas, ir sąvoka išreiškia pagrindinį krikščionių tikėjimo simbolį, paradoksalų mirties ir mirties nugalėjimo įvaizdį.

Naujajame Testamente paliudytas Jėzui egzekucijos būdas leido krikščionims plėtoti kryžiaus simboliką, paversti kryžių tikėjimo ir Kristaus sekimo ženklu, per kryžių išreikšti žmonijos išganymo idėją. Tačiau kryžiaus ženklas, o ypač nukryžiuotojo Jėzaus atvaizdas, plito labai pamažu. Tik nuo IV-ojo amžiaus pradžios, Romoje panaikinus mirties bausmę nukryžiuojant, kryžius ir nukryžiuotasis užima vis svarbesnę vietą Bažnyčioje ir tikinčiųjų gyvenime.

Jėzaus mirtis ant kryžiaus vaizduojama kaip Dievo meilės viršūnė. Krikščioniškoje tradicijoje kryžiaus medis turi savo istoriją: kryžiaus medis yra išaugęs ant Adomo kapo, o po Jėzaus mirties jo fragmentai išplito visame pasaulyje ir daro stebuklus. Paskutiniojo teismo dieną mirusieji Išganytojo rankose regės tą patį pergalingą kryžių. Krikščioniškoji ikonografija „pasisavino“ už ją pačią žymiai senesnį ženklą, kad išreikštų ne tik Mesijo kančią, bet ir jo buvimą: kur yra kryžius, ten ir Nukryžiuotasis, ten kartu ir krikščioniškoji viltis.

Tačiau prireikė net kelių Bažnytinių susirinkimų, kad Nukryžiuotojo atvaizdas būtų visiškai įteisintas ir taptų būtinu krikščionių bendruomenės gyvenime. Apaštalo Pauliaus laiškuose apčiuopiama kryžiaus teologija svarbi ir krikščioniškojo meno istorijai: netikintiems kryžius yra papiktinimas ir kvailybė, o tikintiesiems – dieviškos galybės ir išminties ženklas (1 Kor 1, 17-25). Todėl kryžius tampa liturginės erdvės centru, jį privaloma vaizduoti ant šventenybes saugančių liturginių indų, relikvijorių, insignijų. Kraštuose, kur neseniai buvo įsitvirtinusi krikščionybė, vienuolynai tapo misijų centrais ir stengėsi propaguoti vietinių šventųjų kultą. Skelbdami Evangeliją, jie dažniausiai remdavosi vietiniais šventaisiais, puoselėdami jų kultą ir aukštindami kankinystės dvasią. Ir tekstai, ir atvaizdai Kristaus kančios temą nuolat išryškinama: šventieji medituoja prie kryžiaus prikaltą Kristų, jo kentėjimus ir žaizdas, kryžiaus ženklu gydo ligonius, o Nukryžiuotojo atvaizdu nuvaiko pragaro galybes.

Nukryžiuotojo atvaizdas šventojo rankose – tai Įsikūnijimo slėpinio ir Išganymo istorijos meditacija, kaip kad liudijo, pavyzdžiui, šv. Kazimiero pirmasis biografas, sakydamas, kad šventasis karalaitis „nuolatos sielvartingai apmąstydavo mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus dėl žmonijos išganymo prisiimtą vergo išvaizdą, kančią ir mirtį“. Kryžius yra vaizduojamas vienuolynų steigėjų – šv. Pranciškaus Asyžiečio, šv. Dominyko, šv. Ignaco Lojolos, šv. Teresės Avilietės rankose. Kryžius yra šventųjų – šv. Brunono, šv. Pranciškaus Ksavero, šv. Stanislovo Kostkos, šv. Aloyzo Gonzagos, šv. Andriejaus Bobolos, šv. Kazimiero – atributas. Taip išreikšta Evangelijos mintis: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mk 8, 34; Lk 9, 23). Kryžius šventųjų rankose atspindi jų ištikimybę ir supanašėjimą su Kristumi.

Kryžius buvo ir bus kontrastų simbolis tiek savo turiniu (mirtis ir prisikėlimas, kančia ir viltis), tiek savo forma (aukštai-žemai, kairė-dešinė). Buvo stengiamasi parodyti ir apmąstyti kančios mistiką ir Jėzaus mirties išganomąją reikšmę. Nukryžiuotojo atvaizdas, kaip tikėjimo pradžia, dieviškosios meilės įvykis, Įsikūnijimo ir Atpirkimo ženklas – visa tai nuolat iškyla krikščioniškuose menuose, literatūroje, muzikoje.

Kryžiaus ženklo svarbą išryškina ir dvi naujos parodos Bažnytinio paveldo muziejuje. Primoji pavadinta „Užtarėjai ir globėjai. Restauruoti paveikslai iš Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių“. Antrosios šūkis – „Per kryžių į žvaigždes! Arkivyskupas Teofilius Matulionis“. Visą vasarą, iki rugsėjo 16 d., šios dvi parodos skelbs lankytojams paradoksalią kryžiaus išmintį ir galybę, kuri palaimintojo arkivyskupo Matulionio ir daugelio kitų šventųjų gyvenime surišta su vadinamuoju voto del più perfetto – įžadu rinktis kas tobuliau.