Jei skaitote šį tekstą, vadinasi, jūsų sąmonės būsena aktyvi. Jei suprantate, kas čia parašyta – išpildote savo sąmonės turinį. Taip modernus mokslas skirsto pagrindinį ir kartais sunkiai suvokiamą reiškinį – žmogaus sąmonę. Tiek neuromokslininkai, tiek filosofai pripažįsta, kad žmogaus sąmonės klausimas yra vienas sudėtingiausių, nors šios dvi mokslo sritys nagrinėja skirtingus jos aspektus.
LRT RADIJO laidoje „Tuzinas“ – pokalbis apie žmogaus sąmonę su Londono karalienės Marijos universiteto neuromokslininku Valdu Noreika ir Vilniaus universiteto filosofu Mindaugu Gilaičiu.
Apibrėžimas
Sąmonė – vienas sudėtingiausiai suvokiamų reiškinių, kurio vieną apibrėžimą rasti būtų itin sunku. Vilniaus universiteto filosofas M. Gilaitis sako, kad filosofijoje sąmonės apibrėžimas gali priklausyti nuo dominuojančios tradicijos.
„Vienu metu gali labiau dominuoti materialistinis sąmonės supratimas, konceptualizavimas, kitu atveju arba paraleliai gali dominuoti dualistinis sąmonės supratimas, kuris mėgina sąmonę atsieti nuo materijos, kūno.
Kiek pačiam tenka domėtis šiuolaikiniais sąmonės filosofijos tekstais, dabar dominuojanti sąmonės koncepcija – bendrai galima pavadinti natūralistine, artimesnė materialistinei koncepcijai“, – sako M. Gilaitis.
Londono karalienės Marijos universiteto neuromokslininkas V. Noreika pastebi, kad fiziologinėje tyrinėjimo srityje sąmonė apibrėžiama kaip subjektyvių pojūčių buvimas, kai kažkoks reiškinys sukelia kažkokią emociją.
Sutarimai ir nesutarimai
Kaip ir kiekvienoje srityje, normalu, kad ir sąmonės klausimu filosofijos ir gyvybės mokslų atstovai neranda bendrų sutarimų dėl daugelio klausimų. Tačiau neuromokslininkas pabrėžia, kad būtent filosofų kritika padeda neuromokslo plėtrai.
„Yra filosofų, kurie yra skeptiški empirinio mokslo atžvilgiu. Tada sutarimo mažiau. Bet daugelis šiuolaikinių filosofų domisi empiriniais tyrimais, juos skaito, nagrinėja, kritikuoja ir tuo labai padeda neuromokslo plėtrai.
Kai pradedi daryti tyrimus, dažnai paskęsti duomenyse ir tiesiog nėra laiko žengti žingsnį atgal ir pagalvoti, įvertinti, ką aš čia tyrinėju, kokios prielaidos, kaip aš apibrėžiu šitą dalyką. O filosofai nagrinėja ir jie yra labai naudingi. Jų indėlis labai laukiamas“, – sako V. Noreika.
Filosofas M. Gilaitis sako, kad dalis tų, kurie save priskirtų analitinei tradicijai, galėtų mažiau palankiai žiūrėti į empirinių mokslų teikiamų duomenų reikšmę filosofiniams klausimams. „Tai nereiškia, kad tai, ką mokslininkai aptinka, nėra įdomu, svarbu, bet dalis analitinės filosofijos atstovų galvoja, jog apskritai sąmonės filosofijos klausimai yra ne empiriniai, ne fakto klausimai, o daugiau susiję, galbūt, su mūsų suvokimu“, – pastebi jis.
Sąmonės tyrimai
Visiems gerai žinoma, kad filosofai sąmonę tyrinėja jau tūkstantmečius, o neuromokslininkai tyrimus pradėjo kiek vėliau. Tačiau kiekvienoje srityje atlikti tyrimai duoda didelės naudos.
„Filosofinis tyrinėjimas teikia mums geresnį, gilesnį, aiškesnį supratimą. O supratimas reiškia mėginimą pasiaiškinti, paanalizuoti tam tikras su sąmonės sąvoka susijusias kitas sąvokas, tokias kaip mąstymas, kalba, intelektas, kokios yra šių sąvokų tarpusavio sąsajos.
Jis nėra, kaip galėtų atrodyti, labai lengvas dėl to, kad jis nėra empirinis. Tu kartais klysti, kiti filosofai gali pateikti kontrargumentų tavo analizei ir ta diskusija, nesutarimas tęsiasi labai ilgai, turbūt tęsis dar labai ilgai dėl savo kompleksiškumo ir dėl dar kitų priežasčių“ – sako filosofas.
Nueuromokslininkai sąmonės tyrimų imasi ne tik vedini smalsumo, bet ir bandydami padėti medicinai.
„Dalinai tenkinti smalsumą, dalinai padėti medicinai, neurologijai priimti sprendimus, pavyzdžiui, ar pacientas yra sąmoningas, ar nesąmoningas. Tikriausiai fundamentalus klausimas: kas yra žmogus? Neatsakius, kas yra sąmonė, sunku būtų atsakyti į pirmą klausimą“, – aiškina neuromokslininkas.
Sąmonės būsena ir turinys
Dvi sąvokos – sąmonės būsena ir sąmonės turinys. Paklaustas, kuo šios dvi sąvokos skiriasi, neuromokslininkas V. Noreika tikina, kad būtent mokslo srityje jos susijusios su visiškai skirtingomis tyrimų programomis.
„Sąmonės būsena yra visų subjektyvių pojūčių, kuriuos mes turime, visuma. Pavyzdžiui, šiuo metu mes esame budrumo būsenoje, tai standartinė normatyvinė sąmonės būseną, kurioje mes praleidžiame didžiąją dalį gyvenimo, bet yra ir pakitusios sąmonės būsenos, kuomet keičiasi mūsų atmintis ir mūsų subjektyvūs pojūčiai.
Pavyzdžiui, pakitusi būsena būtų sapnavimas miego metu, pojūčiai hipnozės metu ar haliucinogenų sukelti pojūčiai. O sąmonės turinys nurodo į konkrečius pojūčius, konkrečius išgyvenimus“, – pasakoja pašnekovas.
Tiesa, M. Gilaitis pastebi, kad filosofijoje šios dvi sąvokos yra ne mažiau svarbios, tiesiog apibrėžiamos kiek kitaip.
„Sąmonės būsena filosofijoje yra dažniausiai skėtinis terminas, naudojamas visiems psichologiniams fenomenams pažymėti. Pavyzdžiui, skausmas yra būsena, galvojimas yra būsena. Kiti filosofai yra šiek tiek jautresni ir siūlytų atskirti tam tikrus psichologinius fenomenus. Vieni yra įvardinami kaip būviai ir būsenos, kiti turėtų būti vadinami, pavyzdžiui, procesais.
Kai kurių filosofų požiūriu, visi būviai turi tam tikrą turinį. Kai kurie net galvoja, kad skausmas turi tam tikrą turinį arba sapnai turi tam tikrą turinį. Turinys yra tai, ką galime identifikuoti, nusakyti atsakydami į klausimą, pavyzdžiui, ką tu žinai, ką tu galvoji, ką tu manai“, – sako filosofas.
Miegas
Galvojant apie miegą gali atrodyti, kad tai yra gana pasyvus procesas, tačiau neuromokslininkas V. Noreika pasakoja – naujausi tyrimai atskleidžia, kad sąmoningumui nėra būtina būti atmerktomis akimis ir žodžiu reaguoti į aplinką.
„Pats sapnavimo procesas yra tuo įdomus, kad sapno metu mes esame atsijungę nuo išorinio pasaulio. Beveik jokie stimulai nebepasiekia mūsų smegenų ir mes nebebendraujame su aplinka. Bet sapno metu mes vis tiek turime subjektyvius pojūčius, sąmonė nedingsta.
Tokiu atveju tampa akivaizdžiau, kad sąmonė yra grynai smegenyse generuojamas procesas, jį galima lengviau izoliuoti miego metu, nes galima atskirti visas neuroninio perdavimo stadijas, kurios nėra būtinos sąmonės egzistavimui“, – sako jis.
Neuromokslininkas taip pat atskleidžia, kad buvo vienas bendraautorių tyrimo, kurio metų nustatyta, kad egzistuoja sapnai, žmogui patiriant anesteziją. Pašnekovas pasakoja, kad dažnai po narkozės pabudę žmonės atpasakoja, kokius pojūčius jautė.
Sąmonės sutrikimai
Medicinoje kaip vienas iš sąmonės sutrikimų išskiriama žmogaus vegetacinė būklė, kitaip – koma. Neuromokslininkas pasakoja, kaip kaimyninėse Vakarų šalyse atliekami naujausi tyrimai gali nuspręsti žmogaus likimą.
„Pavyzdžiui, kai reikia nuspręsti ir priimti sprendimą, ar pacientas yra vegetacinės būsenos, ar minimalios sąmonės būsenos, kuomet egzistuoja subjektyvumas, tik komunikacija yra negalima, tuo metu neuromokslininkai padeda analizuoti tuos duomenis ir įvertinti.
Mano kolegos Kembridžo ligoninėje vieną kartą net padėjo išgelbėti žmogų, nes matuojant smegenų aktyvumą aiškėjo, kad tos smegenys dar vis suvokia išorinį pasaulį, nors žmogus negalėjo jokiu būdu netgi vaizduotės užduoties atlikti.
Tada jie pasiūlė gydytojams tą žmogų palaikyti, galbūt jis atsigaus. Mano kolega tą žmogų po kurio laiko sutiko kavinėje, jis buvo vežimėlyje, negalėjo vaikščioti, bet buvo pilnai budrus ir bendraujantis“, – dalinasi pašnekovas.
Sąmonė ir žmogus
Paklausus, ar sąmonė yra vienas pagrindinių dalykų, kuris žmones daro žmonėmis, ir kodėl nėra randamas vienalytis sprendimas kalbant apie eutanaziją, M. Gilaitis sako, kad priežasčių gali būti begalės, o atsakymai gali slypėti ne tik sąmonėje.
„Gali būti labai daug priežasčių nesutarimo egzistavimui ir net nebūtinai susijusių su galimai egzistuojančiu arba neegzistuojančiu sutarimu dėl to, kas padaro žmogų žmogumi. Gali būti nesuderinamos kokios nors politinės idėjos arba skirtingos etinės koncepcijos.
Tai eutanazijos klausime, dėl kurio vis nesutariama, sakyčiau, slypi ne tik sąmonės klausimas, bet ir kiti klausimai, kurie kartais užgožia arba netgi palenkia link to, jog neturime sutarimo“, – sako filosofas.
Neuromokslininkas V. Noreika taip nėra įsitikinęs, kad sąmonė yra vienas svarbiausių elementų, kuris žmogų gali paversti žmogumi.
„Labai sunku rasti branduolį, kuris apibrėžtų žmogaus esmę ar asmenybės esmę. O eutanazijos klausimas lieka sudėtingas, nes čia priklauso ir nuo mūsų pačių asmeninių įsitikinimų. Kokiomis moralės gairėmis mes remiamės – ar utilitaristine etika, ar, galbūt, religijos etika“, – sako V. Noreika.
Plačiau – laidos „Tuzinas“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
