Fotografija pasaulyje egzistuoja tik truputį ilgiau nei šimtmetį. O ką mes žinome apie ją? Atrodo labai daug ir kartu nieko. Kas yra tas įamžintas momentas? Juk fotografija – tai įamžinta sekundės dalis. Ar įsivaizduojate, jog kartais tai gali būti vos 1/2000 sekundės? Fotografija yra tai, ko mes nematome gyva akimi. Na, jei esame ir visa yra aplink mus, vadinasi matome. Teoriškai. Bet ar mūsų protas sugeba tai pamatyti? Deja, mes esame per lėti, kad gebėtume tai priimti.
Fotografijos galia paslėpta toje milisekundėje. Tokioje panašioje į kolibrio plasnojimą. Protu nesuvokiama kaip jis gali tiek daug kartų suplasnoti savo sparnais – per sekundę nuo 50 iki 200 kartų! Ir labai dažnai toje vienoje sekundės dalyje mes išvystame amžinybę, nes ji visada yra vaikuose. Ji yra ir suaugusiuose, bet suaugę žmonės dažniausiai nešioja begalę kaukių. Ypač kai ateina fotografuotis, su savimi atsineša visas savo mylimiausias kaukes. Tada dar reikalauja, kad ir vaikai sėdėtų ar stovėtų ramiai ir užsidėtų kokią kaukelę. Gero berniuko ar geros mergaitės. Ir kaip labai tai matosi.
Tačiau tikra dovana tiesiog stebėti gyvenimą, kaip jis vyksta paprastoje dienoje. Paprasta ji tik vadinama, nes iš tikrųjų kiekviena diena yra šventė. Mes atsibudome ryte ir jau šventė. Ir jei vaikus pakviesti į kiekvieną dieną kaip į šventę, jie niekada nepraras meilės gyvenimui, jie norės ir eiti miegoti, ir atsibus savo noru. Nes tikras gyvenimas be kaukių ir yra šventė. Ten kur nereikia saugoti drabužių, nes jie skirti tik tam, kad būtų šilčiau, arba kad apsaugotų nuo per kaitrios saulės, arba norint išreikšti save. O gal kartais norisi būti nuogam? Koks gėris!
Kai fotografuoju šeimas, jų kasdienį gyvenimą, matau kokie gražūs tie jų gyvenimai. Tame ir yra tikslas – kad ir jie pamatytų kokie gražūs jų gyvenimai. Kad pajustų, jog viskas gerai su jų vaikais, kad jų nereikia auklėti, kad juos tereikia girdėti, būti šalia ir kartu duoti jiems laisvę. Kad mes patys suprastume, jog vienintelė mūsų pareiga šioje žemėje – pareiga sau. Pareiga pažinti ir priimti save. Pareiga pasidalinti tuo, kuo esame apdovanoti. Tada vaikai auga šalia mūsų ir tampa tokiais pat harmonijoje esančiais. Tik savaip. Nes harmonija kiekvienam iš mūsų turi savo skonį. Svarbu leisti vaikams pajusti tą skonį, sukurti savo gyvenimo pilnatvės ir palaimos skonį. Fotografija ir yra apie tai.
Ką tau reiškia fotografuoti vaikus?
Vaikai dar yra vaikystėje ir tai nuostabus laikas, kai jie jau čia ir kartu dar jie ten. Vienu metu jie dar yra keliose vietose ir tai sukuria momento mistiką.
Tai atsakingas metas, kai vaikai pildo savo lentynas sprendimais ir įsitikinimais, suvokimais ir sąsajomis, kurios nebūtinai tikroviškos, iš kurių neretai paskui visą gyvenimą bandome išsilaisvinti. Kai juos girdime, iš jų lūpų trykšta išmintis. Jie kaip upeliai – gyvi ir nuolatiniame kitime. Sakoma, jog nėra nieko pastoviau už pokytį ir tai visiškai atsispindi vaikuose. Jie nuolatinėje, nepailstančioje gyvenimo tėkmėje. Jei tiesiog būni šalia vaikų ir leidi jiems būti savimi. Nes iš pradžių jie visada mus, suaugusius, išbando, tada prašo dėmesio, pripažinimo, patikrina ir po kurio laiko pamiršta. Jei viskas gerai, jie priima, kad mes esame šalia. Ir viskas. Gali kalbinti, prašyti, klausti, kviesti žaisti, ir jie tai daro nuoširdžiai. Arba kaip tik pasirodo, jog visame kame jie jaučia trūkumą – jei jiems trūksta dėmesio, jie norės jo gauti.
Fotografuoti vaikus – tai gyvenimo dovana. Dažnai vaikai labai natūraliai nenori būti matomi, jie slepiasi, nusisuka, bėga. Ir jei fotografas pažvelgia į tai su pagarba, priimdamas, jog tai visai natūralu, kad vaikas turi teisę taip elgtis, dažniausiai vaikas atsipalaiduoja ir tampa geriausiu draugu. Tuo momentu jis pasijunta įvertintas ir pamatytas.
O kaip vyksta tavo fotografavimo procesas?
Pradžioje fotografas atlieka „diagnostiko“ vaidmenį. Ateina į šeimą ir per fotografijas jiems atiduoda šeimos dinamikos rezultatus. Net jei iš visos dienos jie gaus apie šimtą fotografijų, jos papasakos apie visą jų dieną iki smulkmenų. Nes vienos fotografijos vaizdas savyje saugo dar daug aplink buvusių istorijų, išgyvenimų, detalių. Tai labai paprasta – jei vaikas fotografijoje verkia, ši įamžinta akimirka primins ir tai kas buvo prieš, ir tai kas buvo po. Fotografijose pasimato įpročiai arba jų nebuvimas. Prisilietimai arba jų nebuvimas. Santykio intensyvumas arba atsipalaidavimas jame. Jose yra Gyvenimas toks, koks yra.
Fotografijose aš dalinuosi savo vertybėmis. Pastebiu, reaguoju į tai, kas atliepia mano pačios vertybes. Ir viena iš jų yra laisvė. Šiuolaikiniai vaikai visiškai kitokie. Jie daug laisvesni nei buvome mes. Kai vienoje šeimoje, močiutė iš seno įpročio pagąsdino anūkę, kad išeis jei ji kažko nepadarys, ši atsakė – „gerai, aš tau duris atidarysiu.“ Ir tai būsima pirmokė. Žaviuosi šiais vaikais, kurie nesileidžia bauginami, manipuliuojami ir yra laisvi. Aišku, jei neskiria viso savo laiko ekranui. Nes ką veikti fotografui šeimoje, kur vaikas nuolat virtualiame pasaulyje? Galima grožio rasti ir ten, bet jis gana apibrėžtas ir įrėmintas kaip ir pats ekranas.
Pats procesas vyksta taip, kaip veda gyvenimas, nieko ruoštis nereikia nei man, nei šeimai. Jis labai natūralus. Aš pasiimu fotoaparatą, o šeima gyvena. Ateinu į šeimą ir tampu jos dalimi tam momentui. Aš esu ta, kuri stebi, regi ir perduoda. Tai tarsi laiškas, kurį šeima rašo sau. Jie diktuoja, aš užrašau ir atiduodu jiems. Jie patys sukuria tą vertę.
Tavo fotografijos skiriasi nuo šiuolaikinės pop fotografijos tendencijų, kodėl?
Mūsų akys priprato prie glamūrinių fotografijų, jos tapo norma, todėl visi irgi nori to glamūro. Tik va, gyvenimas tikrovėje dažnai visai kitoks. Glamūras dažniausiai yra sukurtas, nupieštas, surežisuotas. Reikalingas dėmesiui pritraukti. Ar įsivaizduojate, kiek žmonių turi darbo vietas vien tam, kad sukurtų tą glamūrą?
Bet dėl viso šito nenatūralaus blizgesio žmogus žvelgia į savo gyvenimą ir vis atrodo nepatenkintas kažkuo. Viduje vyksta lyginimas, dažnai labai automatiškai. O iš tiesų tikroji gyvenimo prabanga yra tikrumas, nuoširdumas ir pats gyvenimas. Mūsų vidinė savijauta sukuria visa tai.
Vaikai visa tai nešasi savyje, jiems prabanga laikyti mamos ranką, apsikabinti jos koją, kol ji kepa blynus. Prabanga būti apkabintam kai baisu, ar suprastam kai skauda, priimtam kai pyksta. Išgirstam kai prašo. Pamatytam kai slepiasi. Nes jis juk ir slepiasi tik tam, kad jį pamatytų. Slėpynės yra žaidimas skirtas tam, kad mus pamatytų. Ir sakydami tuku tuku ištartų mūsų vardą garsiai. Visai neįdomu žaisti slėpynių, jei ko nors negali labai ilgai rasti. Neįdomu, nes mes visi norime būti rasti. Fotografijose visa tai atsiskleidžia. Jie kaip stručiai, įkiša galvą į smėlį ir jau vaizduojasi pasislėpę. Kokie jie tyri savame tikėjime, kad jei nematau aš, nemato ir manęs.
Yra fotografijos, kur labai graži išorė, bet neaiškus vidaus turinys. Ir yra fotografijos, kur labai daug vidaus, o išorė tik papildo, tik dekoracijos, nes dažniausiai matai vidų, o išorė tiesiog lieka kaip dalis istorijos. Aš renkuosi pastarąsias, renkuosi matyti vidų, matyti kas slepiasi už išorės. Todėl ir negaliu paaiškinti kaip vyksta fotografavimo procesas, nes jis tiesiog vyksta. Atrodo, jog nepamenu kaip viskas vyko, nes tuo metu esu tame procese, momente, visiškai. O kai esu tame momente, nebelieka laiko stebėti kaip tas vyksta, nes tai tiesiog vyksta. Gyvenimas vyksta. Ir tik vėliau jau fotografijose pamatau detales.
Vaikai dalinasi su mumis savo tikrumu, jie ir ateina tam, kad primintų mums nenutolti, neužsižaisti su kaukėmis, nes visa tai laikina. Vaikai paprastame akmenėlyje gali pamatyti visą Visatą ir ja pasidalinti. Jiems paprastas tvenkinys suteiks tiek pat džiaugsmo, kiek kažkam gražiausia jūros pakrantė. Ar manote vaikas labiau džiaugsis maudydamasis Maldyvuose, nei karštą vasaros dieną pliuškendamasis pripučiamame baseine senelių kieme po obelim? Jo džiaugsmas tiesiog tuo momentu yra džiaugsmas ir jis nematuojamas lėktuvo bilietais ar viešbučio žvaigždutėmis.
Gimdami mes ateiname džiaugtis ir mėgautis šiuo gyvenimu. Vaikai mums nuolat tai primena. Ir jei jau savi užaugo, galima tiesiog su pasimėgavimu stebėti vaikus gatvėje. Jie ten dalinasi savo džiaugsmais labai natūraliai, nedailindami nieko ir gyvendami taip, kaip norisi tuo momentu. Ir tėvų vienintelė pareiga jiems netrukdyti girdėti savo širdžių. Nėra nieko tikriau už patį gyvenimą. Vaikai tai moka ir jie kiekvieną dieną kviečia ten mus, kad tik mes išgirstume…
Kokia tavo, kaip fotografės patirtis, išsilavinimas?
Kai studentiškai išlėkiau į JAV ir pasilikau ten metams, o paskui ir ilgėliau, susidomėjimas fotografija prasidėjo nuo pirmosios „muilinės“, kuri buvo su šiek tiek daugiau funkcijų nei paprastas fotoaparatas (muilinė). Paskui pradėjau skaityti, domėtis. Sutikau draugą, kuris buvo antros kartos fotografas. Taip tapau antruoju fotografu renginiuose. Kartu fotografavome žurnalui, kurio bendrasavininkas jis buvo. O JAV žurnalisto statusas suteikia beribes galimybes patekti visur. Niujorko mados savaitė, Baltieji rūmai, miesto rotušėje vykstantys renginiai ir daug daugiau. Gyvenimas Niujorke sukosi galimybėmis ir nuostabiomis aplankytomis vietomis, sutiktais žmonėmis. Fotografija atveria duris.
Gimus sūnui grįžau į Lietuvą. Ir čia prasidėjo tikrasis savęs atradimas. Savo stiliaus atradimas. O Lietuvos rinka tikrai nėra tokia dėkinga, kaip JAV. Lietuvoje atrodė, jog visi super talentingi ir išsiskirti kažkuo čia nepaprasta. Ypač su tuo, jog man patiko fotografuoti dokumentiniu, reportažiniu stiliumi. Tai yra, fotografuoti gyvenimą savame paprastume ir kasdienybėje.
Mano savęs pažinimo kelias prasidėjo beveik kartu su fotografija. Pasirodo žengiau abiem jais lygiagrečiai, tik niekada nesutapatinau jų. Fotografija labai atspindėjo ir mano pačios augimą. Mano vidinės vertybės atsispindi fotografijose. O tai ir yra fotografo stilius. Ką jis brangina, kuo žavisi, tą ir perduoda.
Pamenu tą momentą, kai radau pavadinimą, kuris įvardina mano stilių. Dokumentinė šeimos fotografija. JAV tai populiarus šeimos fotografijų pateikimo stilius. Lietuvoje dažnai girdžiu iš žmonių, kad jų namai negražūs ar panašiai. Jie vis laukia kažkokių kitų aplinkybių, kad švęstų gyvenimą. O pats nuostabiausias laikas yra dabar.
Oficialiai nesu baigusi jokios fotografijos mokyklos. Esu mokiusis atskirose klasėse Niujorko „School of Visual Arts“. Keletą kursų išklausiusi „Creative Live“ platformoje. Na ir Lietuvoje turiu savo fotografijos mentorių Remigijų Zolubą. Visa kita yra praktika ir mano vidinio pasaulio pamatymai, kuriuos iškeliu į paviršių. Fotografija su manimi jau apie 20 metų. O tikroji kūryba per fotografiją, jau čia Lietuvoje, paskutiniuosius 6 – 7 metus.
Kur mes galime pamatyti daugiau tavo darbų?
Liepos 6 d. Birštono kurhauze bus parodos „Gyvenimo metraštis“ atidarymas. Ji vyks iki liepos 29 d. Parodoje paliesime vaikų, kurie yra Lietuvos ateitis temą. Prašome apsilankyti. O jei norite ir savo šeimos gyvenimą įprasminti, prašome kreiptis:
FB – Dalia Bagdonaite photography
IG – daliabagdonaite_photography
8 682 64831
Naujausi komentarai