Paauglystė yra antras laikotarpis po kūdikystės, kada ypatingai greitai keičiasi smegenys, o tai reiškia didelius iššūkius, – teigia psichologė-psichoterapeutė, Vilniaus universiteto (VU) docentė Asta Adler. LRT RADIJUI ekspertė pasakoja, kad neretai paaugliai su tais iššūkiais tvarkosi destruktyviais veiksmais – savižala, kuri dažnai slepiama, nes jaunuoliams sunku prašyti pagalbos.
Per skausmą jaučiasi stiprus
VU Psichologijos instituto Raidos psichopatologijos centro docentė A. Adler aiškina, kad paauglystės laikotarpiu prieš savo kūną nukreiptų žeidžiančių veiksmų pasitaiko išties dažnai. Tyrimai rodo, kad vienokiu ar kitokiu būdu save žaloję yra 13–15 proc. bendrosios populiacijos. Visgi tikrieji skaičiai gali būti ir žymiai didesni, nes neretai apie savižalą niekam nesakoma.
Kaip pažymi specialistė, paauglystėje vyksta daugybė įvairiausių pokyčių: tiek fizinių, tiek psichologinių, tiek socialinių, kurie gali sukelti didžiulį stresą, nerimą ar pyktį. Šios neigiamos emocijos susimaišo su paauglio siekiamybe būti autonomiškam, neparodyti savo pažeidžiamumo ir pasireiškia destruktyviais veiksmais, nukreiptais prieš save patį.
„Kūnas tampa tarsi mūšio lauku, nes per kūną mes dažniausiai patinkam vienas kitam, atkreipiam dėmesį vienas į kitą. (...) Kaip rasti santykį su savo kūnu, yra tikrai didelė užduotis paauglystėje. Paaugliams labai dažnai be galo sunku šnekėtis apie prieštaringas, sunkias emocijas. Pradedama kalbėti per kūną ir ieškoti nusiraminimo. (...) Apie savižalą kartais sakoma, kad tai yra „odos balsas“ – per kūną tikrai parodai, kad kažkas vyksta viduje, ko šiaip gal nepamatytum“, – sako VU docentė.
Ji priduria, kad tokie poelgiai (žalojimasis) rodo, kad paauglys išgyvena stresą ir skausmą, su kuriuo jaunas žmogus negali susitvarkyti, bet nenori būti našta, bejėgis.
LRT RADIJO pašnekovės teigimu, savižala gali būti ir vienkartinis, ir pasikartojantis veiksmas. Neretai nutinka taip, kad pirmąjį kartą pajutę tam tikrą palengvėjimą, paaugliai vaikosi tą jausmą, todėl save žaloja ir toliau. Visgi svarbu suprasti, kad tai pačių giluminių problemų jiems neišsprendžia.
„Pradžioje nusprendžiama veiksmu sukelti sau skausmą, kad išnyktų visa tai, ką aš dabar jaučiu. Bet jeigu tai tęsiasi labai ilgai, tai tampa įpročiu ir tada tarsi sulaužoma ta skausmo sistema, kad skausmas turėtų mus apsaugoti, kad mes ten neitume, to nedarytume, nes tai yra pavojinga. Jeigu labai ilgai keli sau skausmą, tai tampa tokia priklausomybe, kad aš kitaip negaliu nusiraminti, (...) smegenys, kai tiktai žmogus patiria stresą, iškart pasiūlo tą sprendimą“, – dėsto A. Adler.
Kokie požymiai išduoda?
Pasak psichologės-psichoterapeutės, apie destruktyvų paauglių elgesį savo atžvilgiu gali išduoti keli požymiai. Tokie vaikai dažniausiai nenori lankyti mokyklos, nebesidomi savo draugais, retai kada išeina iš namų, prastai miega. Vis dėlto svarbiausia indikacija yra įvairios žaizdelės, atsirandančios ant jų kūno. Kaip aiškina specialistė, paaugliai neretai gali meluoti, aiškinti, kad tiesiog kažkur susitrenkė ar nukrito, nenorėdami atskleisti, kad susižalojo tyčia.
Manoma, kad savižala dažniau būdinga mergaitėms: specialistai spėja, kad mergaičių gretose tokių atvejų yra 4 ar 5 kartus daugiau. Raidos psichopatologijos centro docentė A. Adler sako, kad tokią tendenciją lemia ir tam tikri lyčių temperamento skirtumai, ir socialinės normos, neleidžiančios mergaitėms susikaupusių emocijų išveikti kitais būdais.
„Labiau socialiai priimtina, kad mergaitės yra švelnios, besirūpinančios kitais, slopina savo agresiją. Mes mergaitei niekada nepasakytume „eik, pastovėk už save, jeigu reikia, muškis“. Dabar jau ir berniukams vengiam taip sakyti, bet anksčiau dažnai sakydavo: „Tai ką, tu ne vyras, negali pastovėti už save? Duok atgal“. (...) Mergaičių agresija yra mažiau priimtina negu berniukų, tačiau ta agresija niekur nedingsta, su ja turi kažkaip tvarkytis. Tai pasireiškia arba manipuliacijomis, tokiomis slaptomis apkalbomis, slaptomis patyčiomis, arba yra nukreipiama į save.
(...) Berniukai labiau linkę įsitraukti į kitą rizikingą elgesį, gal į kažkokias nusikalstamas veiklas, į grupes, kur nėra kalbama apie jausmus, bet įsitraukiama į veiklas, kurios gali būti savaime pavojingos, į rizikingą vairavimą, eksperimentavimą su alkoholiu ir kitomis medžiagomis“, – pabrėžia pašnekovė.
Raktas į sėkmę – kantrybė ir nuoseklumas
Kaip pasakoja A. Adler, tėvus, sužinojusius, kad jų atžalos save žaloja, neretai ištinka šokas – jie netiki, jog galėjo nepastebėti pasikeitusios savo vaikų emocinės būklės, neįprasto elgesio, kaltina save, kad patikėjo iš pažiūros nekaltais pasiteisinimais dėl to, iš kur atsirado tam tikros žaizdelės. „Tiesiog nesitiki, kad taip gali būti, kad nebeturi kontrolės, ką vaikas daro sau ir savo kūnui. (...) Tai sukelia įvairių jausmų: pykčio, išgąsčio, gali būti pasibjaurėjimo“, – teigia specialistė.
„Pavojingi dalykai tikrai išgąsdina ir kartais užblokuoja mąstymą, pradeda atrodyti, kad vaikas tiesiog nenormalus arba nori dėmesio, reikia jį ignoruoti. (...) Šnekėtis yra svarbu, bet labai svarbu kaip. Tikslas yra padėti ne tiesiog atimant tą būdą, o padėti paaugliui išmokti save reguliuoti, reguliuoti savo emocijas, savo kūną, taip, kaip tvarkosi su sunkumais“, – pataria psichologė-psichoterapeutė.
Kantrybė ir nuoseklumas – toks, anot jos, yra raktas į sėkmę. Tėvai neturėtų manyti, kad vieno paklausimo, kaip vaikas jaučiasi, pakaks. Svarbu nuolat rodyti dėmesį, nuolat teirautis, ar galima kaip nors padėti. Palaikymas, net ir nuoširdus pripažinimas, kad esi pasimetęs, bet vis tiek nori pagelbėti, yra itin veiksmingas.
„Svarbu, kad mes bandytume praleisti su jais laiką, žiūrėtume, kas iš to išeis. (...) Patirtis rodo, kad jeigu pakankamai ilgai rodai, kad tau svarbu, anksčiau ar vėliau kažkaip atsiranda viena ar kita galimybė. Kartais nebūtinai tai pastebime, gali [paauglys] po daug metų ateiti ir sakyti: „Žinai, prieš 10 metų aš sakiau, kad man nesvarbu, bet buvo taip svarbu, kad kažkas pasikeitė“. (...) Paaugliams labai sunku pripažinti, jie užsideda kaukę, kad jiems nesvarbu, bet jie visada stebi, jie po to pokalbio 100 kartų vartys tą frazę, kurią jūs sakėt, ką ji reiškia, ar tikrai jūs taip galvojat, ir tikrai pritaikys sau“, – dėsto A. Adler.
VU docentės teigimu, būtina padėti vaikams ieškoti sveikų būdų išveikti neigiamas emocijas. Jų gali būti įvairių: bendravimas su autoritetingais suaugusiaisiais, piešimas, muzikavimas, šokis, pasivaikščiojimas, knygų skaitymas. Viena labiausiai rekomenduojamų priemonių yra sportas – sakoma, kad sportuojant bent kartą per savaitę paauglio emocinė būklė tampa žymiai geresnė ir stabilesnė.
Pastebima, kad viena dažniausiai neigiamoms emocijoms išveikti pasirenkamų sporto šakų yra boksas.
„Žinoma, kad konstruktyviau būtų turbūt atpažinti tą pyktį, jeigu išeina, kalbėti apie jį, tačiau pyktis tokia stipri emocija, kad nepakanka pasakyti „aš pykstu“, tas žodis neatitinka to, ką jauti, norisi užsidėti pirštines ir ką nors išdaužyti. Ir žinoma, kad žymiai geriau uždaužyti kriaušę, negu tai nukreipti į save“, – sako pašnekovė.
Anot A. Adler, svarbiausia yra neprimesti paaugliui tam tikros veiklos, kuri, tėvų nuožiūra, yra tinkama – reikia leisti jam savarankiškai domėtis naujais dalykais ir patiems tam rodyti susidomėjimą.
„Tikrai svarbu nusileisti, nenorėti, kad paauglys domėtųsi, kuo mes domimės, ir išdrįsti domėtis tuo, kuo domisi paauglys, net jeigu tai yra labai keista. Nereikia apsimetinėti, kad man čia labai labai įdomu, – paaugliai iš tikrųjų mato, kad jūs žiovaujat, miegat, jie yra gudrūs. (...) Bet pasidomėt reikia: na, man čia kažkaip keista, man neatrodo tai įdomu, bet man smalsu, kas tau įdomu, kas tave patraukia. Taip gali atsiskleisti visiškai netikėti dalykai apie paauglį, apie kuriuos mes niekada net nesusimąstėme“, – teigia specialistė.
Viso pokalbio su psichologe-psichoterapeute Asta Adler klausykitės LRT RADIJO laidos „Čia ir dabar“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė.
