„Neišpasakytai šviesus gamtos, artimųjų ir kaimo žmonių pasaulis gaubė mano mažas dienas ir naktis. Jie vargo, kentė okupantų priespaudą skurde, bet mokėjo džiaugtis, mylėti gyvenimą“, – sako 80-mečio jubiliejų šiandien pasitinkanti aktorė Olita Dautartaitė.
Ne, tokios sukakties ji tikrai nelaukė, nebent tik tiek, kad tai gera proga visiems padėkoti – „kol dar esame kartu šiame pasaulyje“.
Nuo mažumės Olita veržėsi visur dalyvauti, viską pažinti, troško spalvingesnio gyvenimo. Todėl ir į teatrą pasukusi – iš pradžių lėlių, paskiau – Šiaulių.
Sovietų okupantų išardytos šeimos dukra prisipažįsta padariusi daug drąsių viražų. Ir Sąjūdžio skyrių Šiaulių dramos teatre kūrė, ir drąsiai priešais savo antrąjį vyrą Narcizą Freimaną apsinuogino. Meno, fotografijos labui, suprantama.
„Mano brandžios jaunystės aktai gamtoje man patinka. Dabar mielai pasižiūriu ir kitiems parodau“, – sako aktorė, išskirtinio balso skaitovė. Paskaitykite, ką pasakė dar.
Susitikimas per Atvelykį
– Kokiomis mintimis pasitinkate sukaktį? Ko labiau laukiate – gimtadienio ar susitikimo su bičiuliais kitą dieną Kauno lėlių teatre?
– Nelaukiu to savo gimtadienio. Kas gali laukti 80-ojo?.. Juolab kad kažkoks virusas ant balso stygų užropojo. Ir tas reikalingiausias instrumentas – balsas – lyg ne tavo.
Esu kažkokia nenuorama, nenusistovėjusi, neapsispakajinusi. Vis dar norisi (žinoma, jei esi pajėgi, sveika) ką nors veikti. Gal Dievulis metė iš dangų tylą šitiek gyvenimo prakalbėjus?
Dabar meldžiu, kad pasveikčiau ir savo pirmajame Kauno valstybiniame teatre per Atvelykį susitikčiau su žmonėmis, kurie supo ir supa mane. Atverčiau programą „Esu maža jūsų šakelė“, skirtą Jonui Mekui, joje poetas, gyvendamas emigracijoje Niujorke, savo mintijimais, dienoraščiais, poezija, filmavimais liudija pasauliui savo meilę gimtajai Šiaurės Lietuvos žemei, jos žmonėms, tarmei, gamtai, dainoms.
Norėtųsi visiems padėkavoti, maloniai pavasario akimirką pabūti, kol dar esame visi kartu šiam pasaulyje. Dėkoju Visagaliui, kad leido tiek sulaukti, gyventi, pažinti, patirti, gal kiek atiduoti, bet daug daugiau gauti. O aš už savo mamą Klementiną jau vyresnė du ir daugiau nei puse karto.
– Ar ne ilgu prabėgusio laiko? Koks ketureilis (ar posmelis) suskambėtų jūsų, poezijos skaitovės, galvoje šia tema?
– Paukščiukai savo lizdą suka,
mes nebesuksim. Mes seni.
Išgėrė mūsų saldžią sulą
Praėję metai. Akmenin.
(Jonas Strielkūnas)
Skaudi mintis: „Kodėl jis mūsų nepasiėmė?“
– Žinau, kad vaikystė jūsų nelepino. Bet iš esmės žinau tik tiek. Skaitytojai būtų dėkingi, jei papasakotumėte apie patirtas netektis ir kas suteikė jėgų jas ištverti.
– Pokario laikas. Tėvas pasitraukė nuo sovietų Vokietijon, nes buvo Lietuvos kariuomenės karys, kai man buvo vieni metukai. Po pusmečio Karo ligoninėje miršta mama. Iki šešerių augu pas vyriausią mamos seserį Oną Vidubalos kaime prie Pasvalio. Vienas dėdė Saločiuose, kitas netoli, Kiemėnuose.
Laikas sunkus, žmonės varomi į kolchozus, valgis skurdus, bet aš šito nejaučiu. Mano vaikystė graži, nerūpestinga. Man skanu juodos duonos abišalė su taukais, skryliai, virtieniai, šilta bulvienė.
Man gera bėgioti po Šiaurės Lietuvos pievas, pamiškes, išmindžioti takelius rugių laukuose, mojuoti prapuškuojančiam į Biržus siaurukui.
Kartu su pusbroliais, pussesere plėšiu partizanines dainas, žiaurius romansus, išlikusius iki šių laikų. Neišpasakytai šviesus gamtos, artimųjų ir kaimo žmonių pasaulis gaubė mano mažas dienas ir naktis. Jie vargo, kentė okupantų priespaudą skurde, bet mokėjo džiaugtis, mylėti gyvenimą.
Vėliau mane parsivežė į Kauną mamos sesuo Elžbieta ir brolis Vincas. Jiedu buvo nevedę ir kurį laiką gyveno kartu smėlėtoje Šančių gatvelėj prie Nemuno. Čia pradėjau eiti į mokyklą ir vaikystės kraičio skrynią, kurią atsivežiau iš Šiaurės Lietuvos platumų, kroviau toliau.
Esu dėkinga savo mamos Magelinskų genčiai, kuri mane augino, godojo, tais sudėtingais sovietų laikais vedė tikėjimo keliu, puoselėjo tautiškumą, pilietiškumą.
Vaidindama Kauno lėlių teatre gavau žinią iš jauniausio dėdės, kad tėvas Vladas Dautartas gyvena Amerikoje. Tuomet pradėjo kirbėti skaudi mintis, kodėl jis nepasiėmė mūsų kartu su mama. Kitų šeimos, kad ir su kūdikiais, pasitraukdavo kartu.
Tokios įkyrios mintys persekiojo mano negudrią galvą įvairiais pavidalais iki virtinę metų pasikartojančio to paties sapno: atsiduriu prie jo durų, spaudžiu skambutį, laukiu, kol atidarys, tada aš pasakysiu: „Labas, tėve, čia aš.“ Bet durys neatsidaro...
Nesinori atverti daugiau skaudulių. Geliančios rakštys seniai ištrauktos. Gal atrodau stipri, bet daug silpnybių mano kūne ir sieloje. Tikėjimas mane gelbsti.
Gražiojoje Šančių pusėje
– Esate gimusi Šančiuose. Ir dabar juose gyvenate. Tad koks tas Šančių fenomenas? Ar apskritai toks yra, jūsų manymu? Iš to rajono kilote ir jūs, ir du garsūs Smoriginai, ir šviesaus atminimo Jurgis Gimberis.
– Šančiai yra atskira planeta. Dulkėtos gatvelės. Šalia Nemunas, sieliai. Karstaisi ant jų ir drąsiai šoki į mylimą upę.
Anapus Nemuno – Napoleono kalnas. Motorinė valtelė perkelia į kitą pusę ir gali pusiau bėgte atsirasti kalno viršūnėje, kiek akys aprėpia žvalgytis į pasakišką Kauno panoramą. Ir miestas, ir gamta. Čia gražioji Šančių pusė.
Būta ir chuliganizmo, bachūrų muštynių su Panemune. Mane traukė dramos, literatūros būreliai. O šiaip visuose Lietuvos kampeliuose gimsta daug gabuolių. Kiekvienas turi savo gimtą brangią salelę.
– Debiutavote Kauno lėlių teatre 1964 metais. Jame keletą metų yra dirbęs ir nuostabios juostos „Ir jis pasakė jums sudie“ režisierius Andrius Šiuša. Ar Lėlių teatrą galima laikyti tam tikra jungtimi, dėl kurios buvote pakviesta filmuotis toje juostoje, sukūrėte įsimintiną jaunojo genijaus (arba naujojo Mozarto) mamos vaidmenį?
– A. Šiuša kūrybingas, įvairiais talentais apdovanotas žmogus. Susitikome Kauno lėlių teatre. Jis po kelerių metų, kiek pamenu, išėjo studijuoti TV režisūros.
Buvau labai pamaloninta, kai pakvietė filmuotis kine, Neringoje kurti keistoką vaidmenį pagal Eduardo Cinzo novelę „Moriso Bredo užrašai“.
Darius Meškauskas vaidino genijų Mozartą, kuris skambina ant stalo nupiešta klaviatūra, o aš – Amadėjaus motiną, tikinčią sūnaus fantazija ir pritariančią jam.
Įspūdingas, neeilinis filmas, pelnęs nemažai tarptautinių apdovanojimų. Buvo smagu filmuotis ir įdomu žiūrėti. Andriui režisuojant dokumentinį filmą apie Joną Strielkūną, skaičiau J. Strielkūno poeziją. Tokia tad jungtis nuo Lėlių teatro. Džiaugiuosi šiais kūrybiniais susitikimais.
„Tegul ilsisi ramiai ir šviesiai danguose“
– Režisierės Aurelijos Ragauskaitės kūrybos tarpsnis Jaunimo teatre buvo labai sėkmingas ir ryškus. O jūs buvote vėlesnio (ir ne mažiau sėkmingo) periodo liudininke Šiauliuose. Kaip atsitiko, kad gyvendama Kaune nesusiejote savo likimo su Kauno drama?
– 1976 metais legendinė režisierė Ragauskaitė priėmė mane į Šiaulių dramos teatrą. Esant 33-ejų, 12 iš jų – už širmos, didžiulė drąsa važiuoti į nepažįstamą miestą, žengti į gyvą planą, kai nėra už ko pasislėpti. Tavo gryna emocija, tavo kūnas, savastis, vaizduotė kuria personažą. Puiku, kai režisierius moka aktorių atverti, atrakinti, įvesti į kuriamą spektaklio struktūrą. Tokia buvo režisierė Aurelija.
Jos laikotarpiu Šiaulių dramos teatras klestėjo pačia kūrybiškiausia šio žodžio prasme. Režisierė Šiauliuose atrado savo aukso gyslą. Lietuvių dramaturgijos, poezijos pastatymai rėmėsi modernia teatro kalba. Visas gimstančias idėjas rutuliojo su bendraminčiais kūrėjais. Mes, aktoriai, be galo ja tikėjome, režisierė pasitikėjo mumis.
Sceniniais darbais ji įrodė, kad nėra provincijos teatro. A. Ragauskaitė atėjo su meile, idėjomis, brandžia kūryba. Per gastroles Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje žiūrovai netilpdavo į sales. Dėkinga Dievui, likimui, įstabiajai režisierei už šį buvimą scenoje ir gyvenime. Tegul ilsisi ramiai ir šviesiai danguose.
O Kauno dramoje, manau, nebuvo skirta likimo. Žiūriu spektaklius. Džiaugiuosi pavykusiais spektakliais, aktorių darbu.
– Žinau, kad jus kaip poezijos skaitovę labai mėgo a. a. poetas J. Strielkūnas. Regis, ir su Bernardu Brazdžioniu buvote pažįstama. O kurio lietuvių poeto kūryba artimiausia sielai?
– Poezija mane užvaldžiusi seniai. Ji gildo. Dar vaidindama Kauno lėlių teatre ruošdavau poezijos programas. Prieš gerus 50 metų. Tada pirmadieniais poeziją Lėlių teatre skaitydavo Monika Mironaitė, Arnas Rosenas, Laimonas Noreika. Klausydavausi ir svaigdavau.
Lėlių teatre ir atradau J. Strielkūną, jo antrąją poezijos knygą „Vėjas rugiuos“. Mylimą Strielkūną skaitau ir dabar.
Lietuva poetinė šalis, daug įstabių poetų. Mano skaitymuose Henrikas Nagys, Liūnė Sutema, Bernardas Brazdžionis, Vladas Braziūnas, Mykolas Karčiauskas, Donaldas Kajokas, Dovilė Zelčiūtė, Robertas Keturakis... Visų neišvardysi.
Kai širdis nerimsta, kai koks skausmas persmelkia ar liūdnumas iš kažkur pareina, dažniausiai atsiverčiu Strielkūną:
Už tuos laukus, kur linko liūdnas linas,
rugsėjo sodą, obuolį delne,
už tavo laiškus miesto skruzdėlynuos,
jaunystėje suradusius mane.
Už tai, kad švietė saulė, verkė vaikas,
kad šaukė ateitis ir nežinia,
už tai, kad baigės vienas mūsų laikas,
kad kitas gal dar bus, o gal jau ne.
Už tai, kad slinko vasaros ir žiemos,
kad seko žemės pasakų skrynia,
už tai, kad mirė eilės ir poemos,
kad buityje ne viskas kaip mene.
Už tai, kad aš džiaugiaus, kad aš kentėjau,
juokiaus viršūnėj ir verkiau dugne,
kad vėl sapne tau ranką palytėjau,
tu prisimink ir vėl pamiršk mane.
Tokios dabar eilėraščio eilutės atėjo į galvą, o jų begalės... Džiaugiausi, kai poetas Rimvydas Stankevičius pavadino mane J. Strielkūno balsu. Va, ir prisigyriau.
Poezijos vakarai turi savo žavesio. Į juos ateina tik tie, kurie mėgsta poeziją ir jos klausosi. Džiugūs „Poezijos pavasariai“, šelmiški „Druskininkų rudenys“, kūrybingi muzikiniai poetiniai renginiai. Neišsenkančios gelmės...
Už Ramiojo vandenyno
– Jungtinėse Valstijose statėte Justino Marcinkevičiaus „Mindaugą“. Kokiais sumetimais atsidūrėte už Atlanto?
– Už Ramiojo vandenyno atsidūriau B. Brazdžionio nuopelnu. Turėjau tokią malonę, buvau pakviesta skaityti šio šauklio poezijos per pirmąjį jo apsilankymą Lietuvoje. Poetą lydėjo bendražygis žurnalistas Juozas Kojelis. Visi susidraugavome. Susirašinėjome.
Po kurio laiko pakvietė drauge su rašytoju, šviesaus atminimo Eugenijumi Ignatavičiumi atskristi į Kaliforniją dalyvauti Lietuvių fronto bičiulių kultūrinėje politinėje savaitėje prieš šv. Kalėdas. Surengėme literatūrinių vakarų.
Vienas žiūrovų buvo matęs mane vaidinančią Kaune per Šiaulių teatro gastroles spektaklyje „Žemaitė“. Susitikome su Los Andželo lietuvių dramos sambūriu. Sutarėme statyti Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui skirtą spektaklį „Raudokit, svajonių debesys“. 2001 metais įvyko premjera.
Po gražaus ir ypač šilto žiūrovų priėmimo – kitas spektaklis – Juditos Vaičiūnaitės poetinė drama „Emilija Pliaterytė“. O jau tada Marcinkevičiaus „Mindaugas“, Daivos Čepauskaitės „Pupos“.
Dar monospektakliai, poetinės programos, kurias žiūrėjo Čikagos, Niujorko, San Fransisko, Los Andželo lietuviai. Gražios sceninės ir kitokio pasaulio patirtys bei nostalgiški prisiminimai.
Brandžios jaunystės aktai
– Ką šiuo metu veikia jūsų dukra Vasarė?
– Vasarė, baigusi atkurtojo Vytauto Didžiojo universiteto pirmosios laidos Humanitarinį fakultetą, verčia tekstus anglų ir lietuvių kalbomis. Gyvena Šiauliuose. Jos sūnus Balys Vincentas Granadoje kalbų mokykloje moko ispanus anglų kalbos.
– Buvote savo antrojo vyro fotografo Narcizo Freimano mūza (gal ne tik antrojo, bet ir visų trijų), gana drąsių fotografijų modelis. Ką dabar tie vaizdai jums primena, kokių prisiminimų atneša?
– Narcizo Freimano fotografijos aprėpia visą Lietuvą, jose – kultūros, kaimo žmones. Visa tai išlieka ir po mirties.
Mano brandžios jaunystės aktai gamtoje man patinka. Dabar mielai pasižiūriu ir kitiems parodau.
Spalvingesnio pasaulio link
– Kai dabar pažvelgiate į praeitį – teatro jums buvo per daug, pakako ar stigo?
– Teatro man visiškai užteko. Visa esybe puoliau į jį, nes iš mažumės buvau blūdas.
Savo gražios vaikystės kaime iš mažiausių detalių, smulkmenėlių dėliojau kitą, nekasdienį pasaulį. Akmenėliai – avytės, aprišu juos storais siūlais, randu lenciūgo gabalaitį, pririšu prie kuoliuko, o leidžiantis saulei „parvedu iš ganyklos“. Pusbroliai dainuoja, kitam kaime atsiliepia.
Per vardines kalami vainikai ant durų, pinamos pamiškėj atlaidų girliandos bažnyčiai apkaišyti.
Gegužinės. Vejuosi iš paskos suaugusiuosius, jie gena atgal, bet man reikia visur dalyvauti, viską pažinti. To kitokio, spalvingesnio gyvenimo troškau visur. Ir panirau, kiek galėjau, su visokiais drąsiais viražais.
– Mano paprašytas, savo klausimą jums adresuoja teatro kolega, šiųmetis „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas Gytis Padegimas: „Olita, iš kur tiek, dzūkiškai tariant, „akvatos“ – viskuo domėtis, visur būti, visur eiti? Kaip jūs gyvybės spyruoklę tokią tamprią, lanksčią laikote, kuo patepate?“
– Su režisieriumi G. Padegimu dažnai susitinkame įvairiuose kultūros renginiuose, muziejuose, spektakliuose. Jis visur spėja. Režisuoja, dėsto, keliauja. Žinoma, visa dešimčia jaunesnis.
Mano akvata didžiulė, kai būnu sveika. Kai širdis protestuoja, nori nenori tenka sustoti. Joks tepalas nebemačija. Reikia turėti saiko. Stabdyti arklius. Arnas Rosenas savo 50-mečio jubiliejuje sakė: „Iki šiol važiavau į jormarką, dabar reiks važiuoti iš jormarko.“
